Kakojantis tėvelis…

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Tuo metu jau bus per vėlu kelti triukšmą, o kombinatas dirbs pagal senas schemas. Skirtumas bus tik toks, kad pinigai, kurie dabar per ofsorines įmones sugrįžta kombinatui, per tokias pačias ofsorines įmones bus nukreipiami į jūsų banką…“

Mes esame pasirengę aptarti klausimą apie tam tikrą kompensaciją už akcijas, – suokė Auzinšas, – suprantama, kaip jau minėjau, jeigu mums pavyks susitarti su naujaisiais savininkais.

Mes norėtume investuoti į kombinatą. Ar suprantate, kad, būnant stambios finansinės-pramoninės grupės dalimi, kombinatui atsiveria visiškai naujos galimybės? – Ar Karačinsko metalurgijos kombinatui taip pat atsivėrė naujos galimybės?

tiesiai paklausė Čeriaga. Karačinsko metalurgijos kombinatas buvo nedidelė Uralo gamyklėlė, kurios specializacija buvo kosminei ir gynybos pramonei skirtų vertingų, aukštą legiravimo laipsnį turinčių plieno rūšių gamyba.

Kombinatą bankas įsigijo 1995 metais už gubernatoriui duotą kyšį. Kombinatui buvo pažadėtos didžiulės investicijos ir galimybė išeiti į pasaulinę rinką, bet viskas baigėsi tuo, jog bankas persivedė sau visas gamyklos sąskaitas ir jo vardu gavo trisdešimt milijonų dolerių priemoką už geležies lydinių tiekimą Kanadai.

Kombinatas tų pinigų taip ir nematė. Jo darbuotojams atlyginimas buvo mokamas popierėliais – Uralo frankais, kurie gubernatoriaus iniciatyva buvo atspausdinti 1993 metais ir nuo to laiko dulkėjo sandėliuose. Kombinato direktorius, gubernatoriaus draugas, ėmė šiuos popierėlius naudoti vietoj valgyklos talonų – juk negali geras daiktas pražūti be naudos.

Ant penkių frankų banknoto kažkodėl buvo atvaizduotas chanas Ibakas – vienas Kučumo bendražygių, kovojusių prieš Jermaką. Priėję prie valgyklos kasos, darbininkai prašydavo: „Duokite man pietus už penkis šūdfrankius“, taip sakydami jie labai tiksliai charakterizavo finansinę kombinato padėtį.


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai