Ak, ta Žemaitės skarelė... - NAUJAUSIOS ŽINIOS

Ak, ta Žemaitės skarelė…

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Tapo nemadinga prasižioti apie Valančių, Žemaitę ar Vaižgantą. Jų kaip nebuvę. Man jie gyvi savo pamokomis, savo kūrybos dvasia. Ypatingai Žemaitė. Nuo vaikystės bene labiausiai buvau suaugęs su jos apsakymais. Gal todėl ir mano pirmoji knyga apysaka „Beržai svyruokliai“ neišvengė Žemaitės savotiškos įtakos.

Suprantama, šiandien mūsų literatūra ne tokia, kaip iškiliosios klasikės laikais. Keitėsi epochos, keitėsi rašytojų kartos, įsisuko naujų kūrybos srovių, krypčių vėjai, kurie ne tik drabužį nuo žmogaus kūno nuplėšia, bet ir jo dvasią išpusto, numarina. Todėl vis daugiau ir daugiau randasi naujų knygų, kurios sukurtos ne kaip meno kūriniai, bet pagamintos kaip produktas pagal šv. Rinkos ideologiją. Tad kur nueisime? Matau, Žemaitė kinkuoja skarele apgobta galva ir sako: „Rinkos naudą velniai gaudo.“

Gerbiamas Vytautai, pries mūsų pokalbį žvilgtelėjau į „Lietuvių literatūros enciklopediją “ ir iš ten matyti, kad esate vienas produktyviausių prozininkų. Bent jau tarp savo kartos rašytojų. Buvo gal produktyviausias amžiną atilsį Jurgis Kunčinas, na daug rašo ir Petras Dirgėla. Tačiau paradoksas – atėjo toks laikas, kai žmonės nebeturi laiko.

Skaitytojas nebeturi laiko skaityti, rašytojas – rašyti. Gal tik pensininkai gali leisti sau tokią prabangą – skaityti romanus. Jaunesni darbingi žmonės panyra į tą greitėjančią gyvenimo tėkmę, ir jiems laiko sėdėti prie romano nelabai belieka.

Kaip jūs vertinate šią pasikeitusią rašytojo ir skaitytojo situaciją? Turbūt mes, ypač vyresnioji rašytojų karta, buvome anos santvarkos per daug išlepinti leidžiamų knygų tiražais.

Iš tikro prozos knygų išeidavo nedaug. Romanų per metus pasirodydavo penki, šeši, o jei dešimt, tai jau didelis dalykas. Ir juos, žinoma, leisdavo labai dideliais tiražais.

Kai kuriuos spausdindavo pakartotinai. Skaitytojas norėdavo skaityti, nes ne viename romane rasdavo tai, kas jį socialiai jaudindavo, kaip lietuvį jaudindavo.

Būdavo keliamos ir tokios problemos, kurioms jis tikrai būdavo neabejingas. Ir tiesos žodį, kurio nerasdavo gyvenime ar oficialiojoje spaudoje, jis skaitydamas neretai rasdavo knygoje. Šiandieną, žinoma, yra kitaip. Reikia sutikti, kad yra didžiulis informacijos srautas, ir tiesa liejasi visais kanalais, o knygoje gyvenimo tiesą pasakyti nėra lengva, antra vertus, daugelis žmonių, ypač jaunesnių, yra labai užsiėmę, nes gyvenimo tempas nepaprastai didelis.

Jaunam žmogui reikia užsidirbti ir duoną, ir galvoti apie savo karjerą bei ateitį. Kitas dalykas, kad dabar daug išeina geros verstinės literatūros, kurią jauni žmonės pirmiausia ima į rankas, – gal čia veikia ir mada labiau vertinti užsienietišką daiktą.

Gal skaitytojas šiek tiek ir nusivylęs originaliosios literatūros aprašinėjimais, lėkštumu ir primityvumu. Ta publika, kuri skaito, yra labai marga, ir rašytojui atsiliepti šiandien į gyvenimo pulsą yra išties nelengva. Sakote, kad aš, kaip anksčiau rašiau, taip ir teberašau, nesulėtindamas tempo.

Išties kai kurie mūsų prozininkai, ypač vyresnieji, pasikeitus gyvenimui, papūtus naujiems vėjams, atgavus Nepriklausomybę, lyg ir stabtelėjo. Man irgi ne vienas yra pasiguodęs: apie ką dabar rašyt, kai viską radijas, spauda pasako? Kaip rašyt? Ir kam visa tai reikalinga?


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai