Gal čia lemia požiūris į vertybes?

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Gal čia lemia požiūris į vertybes? Žmogui, adoravusiam anas vertybes ir pritapusiam prie sistemos, sunku daryti salto. Kardinaliais staigiais lūžiais nelabai kas patikės. Sakykit, o jums staigtos gyvenimo permainos ar taip pat keitė ir pažiūras? Aš tvirtai esu įsitikinęs, kad man apsispręsti absoliučiai nereikėjo.

Nė kiek. Dar sovietinių laikų romanais (didžiąja jų dalimi) ėjau tarytum kažkokia briauna. Arba išeina tas kūrinys, arba neišeina… Vieną kartą buvo man pagrasinta, leidžiant romaną „Po vasaros dangum“, kai jį man Glavlitas sugrąžino. Po to dar kartą buvo nešta į Glavlitą ir į CK, kur pasakyta kategoriškai: „Braukiam, taisom arba stabdom leidimą.“

Tada jaučiausi trupučiuką tvirtas, truputį gal ir palepintas, turėjau gerą užnugarį ne tik čia, bet ir tarp Maskvos leidyklų redaktorių, kurie leido mano romanus. Tuomet ten leidyklose demokratijos buvo šiek tiek daugiau negu pas mus. Va, kas keisčiausia buvo anais laikais. Ir aš laikiausi gana tvirtai. Žinoma, buvau priverstas leisti kai ką išbraukti, bet paskui pasakiau: „Arba – arba, o jei ne – romaną laidosim.“

Jūsų romanai verčiami nuo seno. Bet anų laikų ir dabar- tinė vertimų konjunktūra iš esmės skiriasi. Šiandien pakliūti užsienio leidyklos akiratin yra didelis dalykas, nes leidėjai nenori rizikuotu leisdami, tarkim, lietuvių autoriaus romaną.

Kiek žinau, Jūsų priešpaskutinis romanas „Balandžio plastėjime“ dabar verčiamas į kroatų kalbą ir, kaip pelnęs Baltijos Asamblėjos premiją, — į estų ir latvių kalbas. Smalsu sužinoti, kaip Jus atrado kroatai.

Kokiais keliais? Vos romanui išėjus, kroatai atrado mane. Ir iš tikro ne kroatai, o kroatų vertėja Mirjana Bračko, kuri keletą metų buvo dirbusi Vilniaus universitete.

Čia dėstė kroatų kalbą, puikiai išmoko lietuvių kalbą ir sekė lietuvių literatūrą. Išmoko lietuviškai ne tik kalbėt, bet ir labai gražiai be klaidų rašyt. Vidurinę baigęs abiturientas kartais daugiau padarytų klaidų negu ji.

Ji nepaprastai susidomėjo sužinojusi, kad yra toksai romanas apie Kroatiją. Paprašė, kad jai atsiųsčiau. Nusiunčiau, ji perskaitė, man parašė laišką, kad viską darys ieškodama leidyklos.

Ir jai tikrai pasisekė leidyklą rasti – tai Kroatijos rašytojų sąjungos leidyklos padalinys, esantis Rijekoje prie Adrijos jūros. Susipažinę su verstu romano gabaliuku, jie iškart sutiko, kad romanas būtų verčiamas. Aš džiaugiuosi, kad pačią vertėją parėmė mūsų „Lietuviškos knygos“.

Taigi šiais metais romanas buvo išleistas kroatų kalba. Netrukus jis bus pristatytas Zagrebe, Rašytojų sąjungo je, ir mes, grupė rašytojų iš Lietuvos, esame kviečiami j šitos ir dar keleto lietuviškų knygų pristatymą.

Sakykit dabar, arj ums drąsu važiuot į Kroatiją, ar nebijot, kad kroatai gali kai ką ir ne taip suprasti? Turiu galvoje Jūsų interpretaciją. Kai rašiau romaną, man ir į galvą neatėjo, kad jis galėtų būti verčiamas į kroatų kalbą. Romano veiksmas vyksta tais žiauriais pilietinio karo metais.

Nedailinau aš nė vienų: nei bosnių, nei serbų, nei kroatų. Žiūrėjau j juos labai atvirai. Žinoma, net nenujaučiau, kad tas romanas gali juos sudominti. Manau, kai susitiksime Zagrebe su skaitytojais, rašytojais, kai kalbėsime su žmonėmis, kurie jau bus romaną skaitę, tada gal ir pajusiu, kad esu tarp tų žmonių, kuriuos pavaizdavau. Džiaugiuosi, kad mano romano herojai prabilo


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai