Gal vėl reikės šviesuolių?.. - NAUJAUSIOS ŽINIOS

Gal vėl reikės šviesuolių?..

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Neseniai esu gavęs tokį žurnalisto klausimą: kokia Lietuva bus po 50 metų? Nesumojęs, ar rimtai atsakyti, ar juokais, aš tą klausimą apverčiau: po 50 metų išvis ar bus tokia valstybė Lietuva, kokią mes ją šiandien turime ir norime turėti? Ne, negalvoju apie okupaciją iš Rytų.

Atmeskime šį baubą, nors šmėkla, tiesą sakant, lieka. Tačiau įsivaizduokime: po 50 metų Lietuva mini garbingą bent 40-ies metų jubiliejų, kai įsijungusi į Europos Sąjungą. Ir, žinoma, nutyli, kad 45 procentai lietuvių kalba tik angliškai, o nacionalinė kultūra tik to meto senučių prisimenama ir muziejuose saugoma…

Bet tiek to, nenoriu gadinti nuotaikos, ypač tiems, kurie pasinešę strimgalviais lėkti į Vakarus, kaip keturiasdešimtaisiais į Rytus, o man valia likti su savo pranašyste, tiksliau – klaustuku: pasipliuškenus drungnuose naujosios Europos vandenyse, ar neatsiras saujelės šviesuolių, kurie „sueuropėjusius“ tautiečius pakels į naują Sąjūdį už laisvę ir nepriklausomą Lietuvą?..

Į šį susitikimą prieš keletą metų ėjau gana smarkiai jaudindamasis. Kaip labai reta. Neseniai buvo pasirodęs mano romanas „Tas ryto laukimas“. Romano sumanymas ilgus metus manyje tūnojo. Pirminis variantas – romanas apie mūsų knygnešių kelius. Ruošiausi jam dar tarybiniais metais, bet vis atidėliojau. Ir pagaliau užsikabinau už ne vienos kaimo šeimos istorijos.

Tai savotiška maža kronika, kurios veiksmas prasideda knygnešių laikais, kruvinais Kražių įvykiais XIX a. gale ir baigiasi šeimos vaikaičio dalyvavimu kruvinuose 1990 m. sausio 13-osios įvykiuose. Ir štai esu pakviestas susitikti su minėtų kruvinų įvykių dalyviais ir liudininkais. Susitikimas – Televizijos bokšto salėje.

Nenoriu kartoti tų šiltų, jaudinančių žodžių, kuriuos išsakė spėję perskaityti romaną. Ypač atmintin įkrito iš Jurbarko kilusios, o dabar Lazdynuose gyvenančios Antaninos Sakavičienės žodžiai. Kalbėtoja pasisakė, kad jos senelis buvęs knygnešys, tėvai buvę išvežti į Sibirą, o ji tą sausio naktį prie Televizijos bokšto stojusi prieš tankus.

„Tai romanas apie mano šeimos tris kartas ir apie mane pačią.“ Žingsnelis į šalį. Tų pačių metų (2003) birželio mėnesį prie Televizijos bokšto buvo atidengtas paminklas Lietuvos laisvės gynėjams. Iniciatorius – tuometinis televizijos bokšto generalinis direktorius Algirdas Vydmantas. Tai didelės

išminties, taurios sielos žmogus, su kuriuo mane ir Eleną suvedė bendri dvasiniai ieškojimai ir netgi, sakyčiau, atradimai. Su paminklo sumanymu jis pirmiausia pasidalino su mumis.

Pritarėme. Buvo paskelbtas paminklo projekto konkursas. Elena buvo pakviesta dalyvauti atrankos komisijoje. Iš 15 pasiūlytų darbų buvo atrinktas skulptoriaus Dariaus Braziūno projektas.

Per gan trumpą metą paminklas buvo pastatytas. Jo papėdėje įrašytos penkios pagrindinės žmogiškosios vertybės: tiesa, meilė, dora, taikumas, ramybė. Šiomis vertybėmis, parsivežtomis iš Indijos, mes jau visas dešimtmetis gyvenome.


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai