Išpažintis

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Joanitų Viešpaties Jėzaus bažnyčia, o greta Joanitų vienuolynas. Nė viena bažnyčia manęs taip netraukia, nė vienoje nejuntu tokios palaimos. Ypatinga aura.Jokio aukso blizgesio, jokių šventųjų paveikslų. Virš didžiojo altoriaus sienos nišoje medinis kryžius. Nukryžiuotasis Kristus be rankų. Mišių apeigų „daiktai“ kuklūs, nežėri.

Mišias aukojantys vienuoliai kasdieniški, be iškilmingų rūbų. Vargonų nėra, gieda nedidukas šone altoriaus choras, gieda visi susirinkusieji. Jaunos šeimos su vaikais, net su mažuliukais ant rankų ar krepšiuose.

Aš seniausias, bet esu laimingas, aš visada čia atjaunėju, aš laimingas, kai jauni vyrai, jaunos moterys paduoda man ranką ir linki ramybės (visada prisimenu: Šanti, šanti… Indijoje, tai – ramybės, ramybės).

Pūtė vėjai iš rytų – Lietuva atsilaikė. Pučia vėjas vakarų – ar atsilaikysim, ar ištversim? „Pūtė vėjas“ dainą kadaise dainavome smagiai, plėšėme kiek pajėgdami. Ir be jokio politinio pamušalo. Šiandieną – kitaip.

Vaiko pilietinio, patriotinio brendimo pradžia nuo mažens. Ką jis girdi iš tėvų, kaip jie kalba apie savo tėvų, senelių praeitį, jų tėviškę, tradicijas, papročius.

Primestas patriotinis auklėjimas – reikalas tuščias. Yra mokyklų, kuriose vyresniųjų klasių moksleiviams, ypač tiems, kuriems teks eiti prie balsadėžių, rengiami susitikimai su politikais, net su kandidatais.

Ką mokytojas pasikviečia? Tą, kurio partijai pats simpatizuoja, nes siekia ją pareklamuoti. Dar geriau – patys kandidatai pasisiūlo „pasirodyti“. Bet neretai vaikas mato, kaip tėvai vos ne prieš kiekvienus rinkimus renkasi vis kitą partiją, o ankstesniąją, už kurią prieš ketvertą metų balsavo, jau purvais drabsto. Jeigu tėvai blaškosi, ko norėt iš vaikų, tie dažniausiai abejingi liks.

Nereta diena tu esi kalamas prie kryžiaus. Ne pati žinias- klaida kala, bet tai, kas dedasi pasaulyje, o ypač – tavame krašte, kuriam atidavei visa, ką turėjai, ką savyje laikei.

Politikierių vingrybės ir klastos, gražių pažadų užmarštis, nuolatinė įtampa ir grumtynės valdžios sluoksniuose, klestinti korupcija ir į ją įsitraukę politinių partijų vadeivos, emigracija, žudynės ir savižudybės…

Į kokį pasaulį mes įžengėme ir kur einame? Praeito šimtmečio septintajame dešimtmetyje garsus amerikiečių prozininkas ir dramaturgas T. Viljamsas (Tennessee Williams) rašė, kad pasaulis „jau kone išsikraustė iš proto… žmonės aplink mus krenta tarsi drugeliai vasaros pabaigoje ir tai yra šiuolaikinio smurto ir siaubo epidemijos padarinys šiame pasaulyje ir laike, kuriame mes gyvename.“

Apie tai bylojo „rojaus šalies“ rašytojas, mes juo tikėjome. Tikėjome ir daugelio Vakarų pasaulio įžymybių mintimis apie savo šalių socialines, dvasines negeroves. Bet tai buvo toli nuo mūsų.

O kadangi ir ten ne viskas auksu tviska, tad gal ne taip labai ir mes būgštavom dėl komunistinės kasdienybės bėdų. Žengiant į nepriklausomybę gal todėl niekas garsiai neprabilo, kad mūsų žingsniai veda į kapitalistinę ateitį.

(Kai kurie sąjūdiečiai, tiesa, idealu laikė Smetonos autoritarinio valdymo metus). Visiems rūpėjo laisvė, į laisvę ėjome sutartinai. Kaip Baltijos kelyje. Deja, laisvės dar neatgavę, pradėjome pažeidi nėti santarvės principą.

O kai paskelbėme nepriklausomybę, prasidėjo atviras, intensyvus priešų ieškojimas, sąskaitų suvedinėjimas, voratinklių raizgymas, įtarinėjimai, kaltinimai. Ta banga atvirai prasidėjusi viršūnėse, apėmė ir apačias.

Bet ar tai kokia naujiena? Ar nesikartoja mūsų istorija? Po Vasario 16-osios, J. Tumas-Vaižgantas, tuometinis vienas iš aktyviausių Lietuvos atgimimo dalyvių, po ilgesnio meto Stokholme, kur rašė savo „Pragiedrulius“, grįžta į Lietuvą kupinas vilčių įsijungti į valstybės atkuriamąjį darbą, tačiau randa ją susipriešinusią, susiskaldžiusią, nepasidalinančią įtakom, postais.

Nusivilia. Kunigas K. Olšauskis apskundžia jį kaip bolševikuojantį. J. Tumas-Vaižgantas neištveria: „Valio Nepriklausoma Lietuva! Sudiev, Piliečiai Veikėjai: aš – nebe politikas.“

O kaip buvo sutiktas Mykolas Krupavičius? Parlėkė iš Rusijos, o čia per A. Smetoną buvo įskųstas tuomet dar šeimininkavusiems vokiečiams, kad kunigas esąs bolševikas.

Už ką? Kad pareiškė, jog iš dvarininkų reikia atimti žemę ir išdalinti mažažemiams ir bežemiams. Skaudu apie tai galvoti. Žinoma, mes ne vieninteliai tokie Europoje.

Ne vieninteliai ir savo pasipūtimu. Pacituosiu šiandieninę lenkų istorikę Maria Jonion. Mintis išsakyta su gera ironijos doze: „Mes pranašesni, nes mūsų kančios svarbiausios, didžiausios; niekas kitas taip nekentėjo, kaip tie nekalti lenkai, todėl jie turi teisę būti traktuojami ypatingai.

(…) Jau labai seniai lenkas yra toks nelaimingas: privalo užsidėti kaukę ir vaidinti „tikrą europietį.“ Mažmožis – pakeiskime žodį „lenkas“ žodžiu „lietuvis“ ir viskas bus aišku.


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai