Kad Lietuva neišsivaikščiotų... - NAUJAUSIOS ŽINIOS

Kad Lietuva neišsivaikščiotų…

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Lietuvą paliko ne viena emigrantų banga. Bet ypač skausmingas buvo 1944-aisiais metais, artėjant Raudonajai armijai, didelės lietuvių dalies pasitraukimas į Vakarus.

Netekome pačio tvirčiausio branduolio inteligentijos, kuri ir svetur laikė save tvirtais patriotais, gimtojo krašto nepamiršo ir nuolat tvirtino – kad tik Lietuva taptų laisva, sugrįšime.

Aš pats savo ausimis panašias jų kalbas esu girdėjęs aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje lankydamasis Jungtinėse Valstijose bei Vakarų Vokietijoje.

Lietuva tapo laisva, o kiek jų sugrįžo? Kur jų pačių užsiauginti sūnūs ir dukros? Šiandien mums nukritus visokioms užkardoms pasiekti platų pasaulį nėra problemų, bet užtat kaip niekuomet iškyla reali grėsmė tautos išsibarstymui.

Jeigu cariniais ar tarpukario metais Lietuvą palikdavo sotesnio duonos kąsnio ieškodami dažniausiai mokslo neragavę jauni kaimo žmonės, tai dabar vis daugėja aukštąsias mokyklas baigusiųjų specialistų, mokslininkų.

Stulbinantis skaičius – apie 500000 atsidūrusių svetur. Ar sugrįš? Nėra abejonės, dalis sugrįš, bet baisiausia, kad didesnioji dalis pasiliks, ypač tenai augantys ar gimstantys jų vaikai.

Suprantama, nereikėtų stebėtis, kad jaunus žmones traukia kitos šalys, kad jie nori išmėginti save, gauti didesnės patirties, įsitvirtinti. Taip visame pasaulyje.

Bet vis dėlto mūsų tautos retėjimo priežastys labai kerotos ir toli gražu ne vien materialios. Gan dažna priežastis pakelti sparnus ir skristi iš gimtojo krašto – neturėjimas tvirtų moralinių, dorinių nuostatų. Niekas jų neugdė tarybiniais laikais, bet, deja, nuo jų dar labiau buvo nusigręžta atgavus laisvę.

Dar laisvės priešaušryje, bet jau Atgimimo metais, ne vienas mano bendražygis, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, o vėliau ir Sąjūdžio tarybos narys, ligi užkimimo tvirtino žmonėms: atstačius nepriklausomybę nebeprireiks nė penkerių metų ir gyvensime neprasčiau nei Švedijoje. Panašius viliojančius pažadus žarstė ir eidami į valdžią.

Juo didesniu patriotu dėjosi, tuo garsiau šaukė, o kai įsitaisė šiltose vietose, pirmiausia skubėjo pasirūpinti savimi ir savo draugais. Tai žmonės matė. Arba 1993 m. pradžioje vos tik po prezidento rinkimų kai kurie mūsų garsieji krepšininkai, didžiausi jaunimo autoritetai, tiesiog vienu balsu prabilo: „O Dieve! Lietuvos prezidentas komunistas!

Gėda bus prisipažinti, kad esme lietuviai.“ Dar labiau į nusivylimą stūmė visuomenę prasidėjęs jos skaldymas per nesutarimus parlamente ir tarp partijų, per organizuojamas triukšmingas gatvių akcijas. Ką daugelis jaunimo tuo metu girdėjo, pagaliau ką šiandien girdi iš suaugusiųjų, iš savo tėvų: visi vagys, sukčiai, nuo viršūnių ligi apačių tokie…

Kaip kadaise į kolūkius suvaryti tėvai savo vaikus ragino bėgti iš kaimų į miestus, nes žemė nemaitins, taip dabar tvirtinama, kad Lietuvoje nėra gyvenimo ir nebus. O labiausiai galvas ėmė kaitinti baisus noras kuo daugiau turėti jau šiandien. Jei Lietuvoj – ne, tai užsienyje, viliojančiam dideliais uždarbiais.

Taip ir įsismaginta palikti tėvų kraštą, o ne vienas, išvykdamas iš jo, tiesiog viešai drebia: kad aš į jį kreiva akim kada pasižiūrėčiau! Vyrai palieka šeimas, sutuoktiniai palieka mažus vaikus, juos primesdami savo tėvams, seneliams ar giminaičiams auginti, o kaip jie auga, ne paslaptis. Pažįstu nemaža savo kartos inteligentų, kurie didžiuodamiesi pasakoja, kaip gerai įsitaisę svetur jų sūnūs, dukros. O vienas draugas (pavardės neminėsiu) atvertė kortą: pernai vasarą dukra iš Jungtinių Valstijų atsivežė paauglį sūnų, kuris dabar, po penketo metų nebuvimo, su seneliais lietu


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai