Kaip man jaunystės neminėt - NAUJAUSIOS ŽINIOS

Kaip man jaunystės neminėt

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Artėja gražus jubiliejinis gimtadienis… Į šią sukaktį Jūs ateinate ne tik su gražiu prozos derliumi, o ir Jus lydinčiais titulais – juk buvote ir Seimo narys, ir vienas Lietuvos rašytojų sąjungos vadovų, ir garbių premijų esate gavęs… Bet trumpam grįžkime į jaunystę. Neveltui sakoma populiarioj dainoj – kaip man jaunystės neminėt…

Taigi, jaunystės metai. Ar teko pasiautėti, jaunatviškai padūkti?.. VYTAUTAS BUBNYS: Negaliu pasakyti, kad mėgau, ne. Vyresnėse klasėse jau buvome bernai. 18-19 metų amžiaus neišvengi kvailysčių.

Tad aš ir šiandieną per daug nesistebiu, kai tokių metų vaikinai iškrečia kvailysčių. Tik mūsų tuometės „kvailystės“ apsiribodavo noru padaryti kažką ne taip.

Ypač kai trise ar keturiese susimetę kur nors ištuštinda- vom butelį samagono. Pereidavom per Prienus triukšmingai, o sykį stabtelėjom prie savo auklėtojos lituanistės kambario, kurį ji nuomodavosi netoli mano davatkėlės, pas kurią gyvenau, ir užplėšėm smagią dainą.

Mėnesėta rudens naktis, visi miega, o mes – „Am kalno mūrai…“ Auklėtojai visai po langu, jeigu nori, tegu pasižiūri pro stiklą. Nežinau, gal ir pasižiūrėjo, o jei taip, tai ir pažino, tačiau kitądien nė puse žodžio neužsiminė.

Nedaug vyresnė buvo, suprato mus. Arba dar vienas papokštavimas. Kiekvieną savaitę turėdavome karinio parengimo pamokas. Gaudavome net šautuvus pragręžtais vamzdžiais.

Ir štai pamanome, juk kariai plikom galvom rikiuotėje nestovi. O prieš pamoką mes turėdavome išsirikiuoti. Nutariame: susirasime skrybėles ir jas užsivožę pasitiksime mokytoją.

Taip ir padarėme. Visi ligi vieno. Mokytojas, žinoma, užriko ant mūsų visa gerkle, nustebęs, atrodė, net pasibaisėjęs: „Kaip jūs išdrįsot šitaip!..“ Trimestre karinio parengimo pažymiai – trejetukai. Kas organizatorius, bandė išsiaiškinti. Kad visi mes, visi taip nutarėm…

Kad ir dar vienas „nuotykis“. Spalio revoliucijos dieną stadione išvaro mokinių kolonas pražingsniuoti pro tribūną, kurioje rajono partinė ir vykdomoji valdžia. Skelbiami šūkiai — „tegyvuoja“, mes privalome atsiliepti.

Ir štai: „Tegyvuoja šaunusis komunistinis jaunimas!..“ Staiga už kažko užkliūva mano koja, suklumpu, abiem rankom atsitrenkdamas j taką. Pašoku. Pirmasis pojūtis – gėda, kad šitaip.

Vienas kitas suprunkštė, sužiuro į mane, nevykėlį. Tačiau aš tik dabar suvokiau, kad man gudriai buvo pakišta koja. Pro petį dirstelėjau į man iš paskos žengiantį draugą.

Jis pamerkė man gudriai prasiviepdamas. Viską supratau. O vėliau ištarė: nepyk, Vytai… Dar galiu prisipažinti, kad neišsiskyriau iš savo draugužių, kurie mėgo keiktis.

Su jais bendraudamas po pamokų ir aš serijom pavarydavau rusiškų keiksmažodžių. Nenorėjau išsiskirti, juk esame šaunuoliai, ypač kai pačiupinėjame taurelę.

Tačiau mokėjau valdytis: prie tėvų niekuomet ne- sikeikiau. Ir studijuodamas – niekuomet, nebent velnias ar perkūnas išsprūsdavo. STASYS LIPSKIS: Kur jaunystė, ten ir draugai… juk ir Jus siejo ne viena pažintis su geru draugu, geriausiu, o gal ir blogiausiu… O gal tarp draugų buvo ir koks nors – ne toks?..


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai