Kaip tuomet? - NAUJAUSIOS ŽINIOS

Kaip tuomet?

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Negalėčiau pasakyt, kad „valdžia“ mane, kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį, visai pamiršo. Bet į porą (gerokai sumažėjo pastaraisiais metais) iškilmingų renginių pakviečia. Ką tik dalyvavau Laisvės gynėjų dienos iškilmėse Seime. Kaip gerai, kad šįsyk netuščiažodžiavo įvairių frakcijų parinktieji.

Kaip gerai, kad iš Rusijos atvyko tikrasis disidentas, žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas, kad dokumentiniais kadrais buvo priminta, kaip po Sausio 13-osios kruvinų įvykių, jau antrądien, šimtai tūkstančių maskviškių išėjo į aikštes su šūkiais transparantuose: „Bolševikai, šalin rankas nuo Lietuvos! Laisvė Lietuvai!

Remiame Lietuvos nepriklausomybę!“ O dar demonstracijos tuometiniam Leningrade ir kituose miestuose. (Pastabėlė iššokusi galvoje: kaip dažnai mūsų kai kurie disidentai ar kokie patriotai apsisukdami kartoja: o, tie ruskiai, tie okupantai, visi jie tokie ir 1.1.). Nežinau, bet ko gero tom dienom mus labiau rėmė Rusija, nei Vakarų šalys.

Gal ir klystu, bet neteko girdėti, kad prie Rusijos ambasadų Europoje ar JAV būtų susirinkusios minios, palaikančios Lietuvą. Kaip ir kitais sykiais taip ir šį kartą, laiptais kopiu į ketvirtą pirmųjų Seimo rūmų aukštą, prieinu prie lango, pro kurį to sausio 13-ąją kalbėjau žmonėms, suplūdusiems iš visos Lietuvos prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos.

Buvau pakviestas tarti žodį. Kažkas iš savanorių mane atvedė, vos tik įleido vidun, kažkas pristatė miniai. Gaila, kalbelės savo nebuvau pasirašęs, būtų išlikusi, o atsiminti dabar nelengva. Tik žinau: pavakarė, degė laužai, žmonės pakėlę galvas, žvelgė į mane. Nuoširdžiai žmonėms dėkojau už jų susitelkimą, vienybę, pasišventimą ginant laisvę ir nepriklausomybę.

Tiksliai prisimenu sakinuką: „Jūs ginate laisvos Lietuvos širdį, ji negali būti išplėšta iš tautos kūno…“ Pro šį langą kalbėjo nemaža politikų, o netrukus jų vadai į susirinkusią minią pradės mėtyti „bombeles“, kaltinti ją, supriešinti. Ir viename, ir kitame susitikime su skaitytojais (tai žymiai vėliau) esu paklaustas – ar nebijojau?

Ar nebijojau, kurdamas Sąjūdį, ar nebijojau kalbėdamas pro minėtą Seimo langą? Atsakinėjau – ne, ne ir ne! Ir dar klausė: kai įvyko Maskvoje perversmas, kai iškilo grėsmė, kad valdžią perims bolševikai, kaip tada? Jeigu taip, žinoma, supratau, kas laukia manęs, kas laukia didelės dalies tų, kurie Lietuvą vedė į nepriklausomybę.

Tačiau nepaskambinau nė vienam bičiuliui sąjūdiečiui, nesiteiravau, o kaip jie, ką jie mano? Aš jutau juos, jie juto mane. Tas jausmas mus tuo metu vienijo, teikė pasitikėjimo. Kas, sakysime, man jau tom dienom buvo aišku ir kas pasitvirtino iš KGB rastų dokumentų gerokai vėliau – burokevičininkai buvo sudarę sąrašus tų, kurie, susidarius jiem palankioms sąlygoms, turėjo būti sušluoti, o gal ir nušluoti.

Tam reikalui ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir rajonuose buvo sudarytos ir apginkluotos naujųjų „stribų“ grupės. Praeis kiek metų ir aš, kalbėdamasis su sąžiningu sąjūdiečiu kompozitorium Julium Juzeliūnu, klaustelėjau: „Juk buvo tokie sąrašai?“ – „O kaipgi – buvo, – patvirtino, savo akim mačiau.“ — „Sąjūdžio iniciatyvinė grupė visa buvo surašyta?“

Juzeliūnas kryptelėjo galva, lyg svarstydamas: sakyt, nesakyt. Ir tarė: „Ne visa, Vytautai. Ar ne šešeto pavardės… išsitrynė,“ – šyptelėjo. „Suprantu, profesoriau, jie buvo „iš šalies“. — „Taigi, tačiau paties nepamiršo įrašyti.“ – „Tam tikra prasme aš jiems netgi dėkingas.“

Tie sąrašai lig šiol, kiek žinau, nepaskelbti. Ir labai gerai. O gal todėl, gerokai vėliau pagalvojau, prezidentas mums ir ordinų neužkabino. Juk būtų tekę visą iniciatyvinę grupę papuošti. Ne dėl kokio ordino ryžomės, ne dėl garbės dirbome. Iš vis šiandieną apdovanojimai yra pernelyg nuvertinti, neretai dalijami visokiems apsišaukėliams, rėksniams.


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai