Kas ta kairė?

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Pernykščiai metai buvo paskelbti M. Čiurlionio ir Č. Milošo metais. Gražiai paminėjome šiuos du Didžiuosius. Šįmet – Maironio metai, sukanka 150 nuo jo gimimo. Kaip paminėsime, nenoriu spėlioti, bijau. Kai prieš 25-erius šventėme jo sukaktį, dar sovietmečiu, Maironis, jo kūryba sujudino Lietuvą, žadino.

Tuomet kuklesnei sukakčiai buvo ruoštasi iš anksto, literatūrologai rengė jo raštų keturtomį, kurio pirmasis tomas kaip tik išėjo 1987 m. Kaip dabar? Kol kas, galima sakyt, tyla. Tiesa, štai sausio gale gatvėje ant aukštų ir storų reklamos „bonių“ pastebiu didžiulį plakatą su jo vieno patriotinio-religinio eilėraščio keliais posmeliais.

Tai gerai, kodėl ne. Tik ar labai prie jo sustos žmonės. Sakys, nieko tokio, žinomi žodžiai. Taigi perskaitau ir šauna į galvą: šiandieną kur kas labiau reikėtų Maironio paliudijimų: kad ir: „Lietuva didvyrių žemė“/ Mūsų giedama seniai; / Bet iš tos didybės semia / savo naudą tik velniai.“

Arba: „O siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja! / Diplomuotų valizų vežikai! / .. .Be sąžinės kyšių lupikai!“ Tai eilėraščiai apie anuometinę biurokratiją, sukurti pirmosios nepriklausomybės pradžioje.

Aktualumo ir šiandieną jie nepraradę. Manyčiau, plakatai su tokiais įrašais turėtų kabėti ne tik prie visų ministerijų, bet ir prie Vyriausybės, Seimo rūmų. Juk daugelis valdžios „didžiavyrių“ pirmąsyk pastebėtų šias Maironio eilutes. Gal net susimąstytų.

Švieslentėje nubėga: NORS IR MIRK, IŠSISKIRK! Ką trumputė eilutė sako, galvą sukti nereikia. Šie „šventi“ žodžiai net vaikų suprantami, juos perša žiniasklaida, ypač komercinės televizijos kanalai.

Jie tapę daugelio gyvenime siekiamybe, tikslu. Taigi: iš-si-skirk! Viską daryk, kad j save atkreiptum kitų dėmesį, išsiskirtum iš kitų (nors ir kvailystes krėstum), kad apie tave kalbėtų, tavim stebėtųsi, tau pavydėtų…

Šitaip ugdomos „žvaigždutės“ ir „žvaigždės“, šitaip stumiama į moralinį, dvasinį purvą tūkstančiai žmonių, šitaip jie daromi preke: parsiduosi, nupirks, gerą pinigą sumokės.

O pačią didžiausią išrinktųjų dalį netrukus atstums (konkurencija!), išmes į pašalį, nurašys ir pamirš. Tad nėra ko stebėtis, kai ne vienam, neatsispyrusiam tokiems žaidimams, vienądien iškyla dilema: būti ar nebūti.

Perskaitau šių metų sausio dienraštyje: nepartinis demokratinis judėjimas suka į kairę. Vadinasi, ne ten, kur reikėtų. O kur reikėtų? Man ir kairė, ir dešinė – lygiavertės pusės.

Ne tik galvos smegenų pusės. Tai to paties kūno dalys, tos pačios visuomenės dalys. Suprantu, kalbama apie politinę kairę. Per dvidešimt dvejus metus turėjome galimybę įsitikinti, kad abi politinės kryptys to paties galo: tai „pozicija“, tai „opozicija“, vis pamainom.

Ne, į politiką nesileisiu, tik paminėsiu, kaip prieš du dešimtmečius susibūrė Lietuvos ateities forumas, dalyvavau jo suvažiavime. Niekieno nekviestas, smalsumas nuvedė.

Kažkas iš fotografų nupaveikslavo ir spaudoje – Bubnys su kairiaisiais. Tų „kairiųjų“ judėjimo aš nei rėmiau, nei nerėmiau, tačiau maniau – jis gali egzistuoti, demokratija.

Ir kas pasipylė per Lietuvos televiziją: kaip 1940-aisiais buvo parsivežta J. Stalino saulė, taip ir forumiečiai dabar važiuos į Maskvą paramos. Kas toji vadinamoji kairė?

Prieš daugelį metų aš atkreipiau į ją dėmesį. Skaitydamas pačių ryškiausių užsienio šalių rašytojų romanus – Dž. Londono, G. Flobero, Romėno Rolano, R. M. diu Garo, Dž. Steinbeko ir daugelio kitų, žavėjausi socialinių problemų kėlimu, užuojauta turtingųjų skriaudžiamam ir niekinamam žmogui ir atviru skatinimu pramerkti akis, nesusivilioti vien materialinėm vertybėm.


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai