Klausia kartą, kitą, aš abejoju

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Klausia kartą, kitą, aš abejoju, nesutinku… Atvirai kalbant,pirmiausiai buvo „zonduojamas“ mano žemietis, prieniškis Justinas Marcinkevičius. Bet jis buvo viešai pareiškęs, kad iš politinio gyvenimo pasitraukia, ir to žodžio laikėsi. Kiek aš žinau, tai jis prieniškiams, norėjusiems turėti Seime savo krašto žmogų, turbūt mažuoju piršteliu užrodė mane…

Tuo metu jau buvau atidavęs leidyklai romano „Teatsiveria tavo akys“ rankraštį. Buvau kažkokioj duobėj, dirbti negalėjau. Aplink visi ūžė, kad tas Seimas išsilaikys neilgai, geriausiu atveju pusmetį… Jeigu išrinks, vadinasi, neilgam…

Nors nelabai tikėjaus, – kas mane rems? – nugalėjo profesinis smalsumas: kaip žiūri kraštiečiai į mane? Pasitiki ar ne? Kol įvyks rinkimai, puiki proga pavažinėti po kaimus, susitikti, pabendrauti su žmonėmis. Jeigu kas, išeisiu iš to žaidimo, ir viskas…

Susiklostė truputį kitaip… – Keista, kad Jūs abejojot. Juk už Jūsų nugaros buvo LDDP… – Bet aš nebuvau ir nesu LDDP narys! Aš nei savarankiškos LKP narys nebuvau.

Nė vienos dienos… Kai 1989 metų pabaigoje išėjau iš TSKP, jokiai partijai iki šiol nepriklausau. Dabar dėl to, ką jūs pavadinot galvos svaigimu… Kai aš iš arti matau politinio gyvenimo virtuvę, kai regiu kai kuriuos kolegas, iš tikrųjų apsvaigusius nuo savo reikšmingumo, nebejaučiu jokių „valdžios aukštumų“.

Esu rašytojas, turiu savo tikslą, savo literatūrinį gyvenimą, ir man visos valdžios, pasak Ekleziasto, tuštybių tuštybė…
-Na, ir pasakėt… Ką pagalvos Jūsų rinkėjai? Norėčiau nejuokais prisikabinti… Dabartiniam Seime, berods, penki rašytojai: Tamsta, Pocius, Šaltenis, Nekrošius, Petkevičius.

Kur,gerbiamieji, jūsų balsas, kai svarstomi esminiai mūsų valstybės klausimai? Kur jūsų nepriklausomybės stiprinimo, išlaikymo idėjos? Dabar kai pasiklausai Seimo posėdžių, nebežinai nė ką begalvoti… Ko, ponai, išsigandot? Savo reikšmingesnių kolegų? Rinkėjų? Ar atsakomybės? – Jokia čia baimė…

As negaliu kalbėti už savo kolegas, plunksnos brolius. Nežinau, ką jie galvoja. Bet as, eidamas į Seimą, turėjau viltį, kad kažką bus galima padaryti. Sakysim, sukurti doros frakciją, kuri į mūsų priimamus įstatymus pažiūrėtų iš moralės pozicijų. Ar šiuo požiūriu reikalingi jie, ar ne…

Stiprins ar silpnins mūsų gyvenimą… Deja, aiškesnio pritarimo nesulaukiau… Juk viskas eina per frakcijas… Galima sakyti, kad kaip nutarė didžioji frakcija, taip ir bus… Nors, tarkim, dešiniosios frakcijos kažką protinga siūlys, įrodinės. Prasideda ambicijos, o iš jų nieko gero nelauk…

Tai nejaugi taip menkai gyvenimas tepasikeitė? Vėl „viena partija — viena tiesa“? -Tam tikra prasme… Susidaro kurioziška situacija. Viena partija laimėjo rinkimus, sudarė savo vyriausybę, ji turi teisę diktuoti, taip sakant, demokratinio gyvenimo rėmuose.

Bet rašytojui, kiekvienam mąstančiam, išeities ieškančiam žmogui? – Rašytojui tas diktatas svetimas dalykas. Nori nenori, tau primetama frakcijos nuomonė, turi balsuoti taip, kaip ji nutarė.

Ir man, kaip kokiam mokinukui, vieną kartą buvo pasiūlyta arba palaikyti frakcijos nuomonę, arba, jeigu ji nepriimtina, visai nebalsuoti, išeiti iš salės… Atvirai kalbant, tai mane gerokai įžeidė… Jeigu aš negaliu turėti savo nuomo39


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai