Mokytojas, kurį prisimenu pirmiausia... - NAUJAUSIOS ŽINIOS

Mokytojas, kurį prisimenu pirmiausia…

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Mūsų lituanistė susirgo. Kad pradėję triukšmauti netrukdytume kitiems, be abejo, direktoriaus pasiųstas, į klasę įžengė mokytojas Mykolas Gudėnas. Pažinojome jį, dėsčiusį vyresnėms klasėms, tačiau dabar išvydę nustebome ir suklusome.

Neatsinešė klasės dienyno, rankoje neturėjo nei vadovėlio, nei kokio popieriaus lapo. Įdėmių akių žvilgsniu persijojo kiekvieną, lyg koks dirigentas prieš chorą ūmai kilstelėjo ranką, ir tuo ryžtingu mostu, rodės, nubloškė mus tolin.

Bet iš tikro ne mostas mus nukėlė už gimnazijos sienų, mokytojo balse suvirpėjusi meilė, šiluma. Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, Tai mūsų tėvynė graži Lietuva: Čia broliai artojai lietuviškai šneka, Čia skamba po kaimus Birutės daina.

Ne tik apie gimtinės grožį kalbėjo – apie meilę Lietuvai ir siekį „prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų“, apie mūsų tautos kruvinų kovų kelius už savo teises.

Žinoma, Maironis mums nebuvo naujiena, jo eilėraščius apie gamtą per pamokas aptarinėjome ir atmintinai mokėmės, tačiau niekad nebuvome pajutę stebuklo, kai parūpsta: kur tu gyveni?, kas tu esi?, kas buvo tavo protėviai? Mokytojas kalbėjo, aiškino, nuolat deklamavo kiek pritildytu, raiškiu balsu.

Į pamokos pabaigą paklausė: ar galėjo poetas taikstytis su svetimųjų priespauda? Ir iškart atsakė, jo balsas tiesiog sugriaudė: Ranka mus spaudžia geležinė, Krūtinį apkala ledais: Uždekim meile sau krūtinę! Į kovą stokim milžinais! Primenu, tuo metu mūsų kasdienybės ženklais buvo trėmimai, šūviai, lavonai aikštėje, žmonių pasimetimas, nuolatinė nežinia.

Ir štai prasiveria akys, suspurda širdis, mintys vis daugiau aprėpia, kabinasi į ateitį… Savaitė prabėgo, mėnuo, pusmetis ir metai praslinko, o mano galvoje nuolat skambėjo Mykolo Gudėno žodžiai, jo deklamuoti eilėraščiai. Tiesa, mokytojo jau nebuvo gimnazijoje, kažkieno įskųstą išgabeno į šiaurę.

Buvęs jo mokinys Justinas Marcinkevičius vėliau susirašinėjo su M. Gudėnu, o kai po aštuonerių metų iš lagerio jis sugrįžo į Vilnių, pirmų pirmiausia aplankė poetą. Justinas yra prisiminęs: „Tai buvo eruditas, mokyklos literatūrinio gyvenimo siela, per savo pamokas ne kalbėdavo apie literatūrą, bet ja gyveno, o tai ir mus versdavo įsijausti.“


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai