Rašytojo knygos - tiesai pažinti - NAUJAUSIOS ŽINIOS

Rašytojo knygos – tiesai pažinti

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Grigalius išskaptuoja Kristaus Kryžiaus kelią, tačiau ir jo paties asmeninis gyvenimo kryžius labai sunkus… Aš prisimenu paties recenziją apie romaną „Teatsiveria tavo akys“ ir noriu pakartoti vieną išvadą: „Dievo ir tiesos ieškojimas visais laikais skatinamas kilnių intencijų, tačiau palydimas piktų širdžių; fundamentalioji religijos samprata – Dievas yra meilė, gailestingumas, teisingumas – dažnai telieka gražia, ausis, o ne sielą virpinančia fraze.“

Šitame romane pavyko giliai įsiskverbti į žmogaus sielą, į tiesos ir tikėjimo formavimosi ištakas. Užuominų apie Dievą, tikėjimą esama ir kituose Tavo kūriniuose, bet tik užuominų, o šiame religinė tema yra pagrindinė. Kritikai, rašę apie Tavo ankstesniuosius kūrinius, perskaitę šį, nustebo ir… nerado žodžių, reikalingų jiems neįprastos tematikos analizei.

Turbūt. Neseniai vienas literatūrologas prisipažino nustebęs, kad aš parašiau tokį kūrinį. Jis jam labai patiko ir todėl dabar ragina savo studentus skaityti šį romaną. Ir laiškų esu gavęs. Romaną skaitytojai gerai vertina, tačiau kartu suabejoja, ar šiandien tikslinga šitaip vaizduoti katalikų kunigus? Ar jie iš tikrųjų tokie buvo? Ką pamanys jaunimas?

Man rašė ir dvasininkai, ir mokytojai. Kai kas buvo nepatenkintas romanu dėl idėjinių dalykų. Tačiau ką daryti, kai, giliai ariant, plūgas išverčia netikėtų daiktų? Šiuo atžvilgiu vertinant, Tavo romanas pasirodė „per anksti“. Siekiant jį paleisti į platesnę literatūrinę apyvartą, reiktų parašyti didelį probleminį straipsnį, remiantis visa kūryba.

Drąsos rašyti „Teatsiveria tavo akys“ man suteikė vyskupo Motiejaus Valančiaus veikalas „Žemaičių vyskupystės istorija“. Kokių dalykų joje užfiksuota! Aš tiktai vieną kitą detalę paėmiau, ir tai kokia reakcija kilo. Tik parašęs šį romaną, aiškiai įsivaizduoju, kokį pragarą užkūrė Vincas Mykolaitis-Putinas, išdrįsęs paskelbti „Altorių šešėly“. Man yra tekę bendrauti su Putino broliu Antanu, tad žinau, kaip sujudo Mykolaičių giminė, o motina nusisuko nuo sūnaus, susirgo ir netrukus pasimirė.

Kunigai užsipuldinėjo iš sakyklų. Pačiam tokia lemtis negresia, kadangi kalbi apie senus laikus, pagonybę. Beje, pagoniški motyvai šmėsteli jau romane „Po vasaros dangum“, dar ryškesni jie romanuose „Pilnaties valandą“, „Atleisk mūsų kaltes“. Atrodo, šiam tikėjimui simpatizuoji? Pagoniški ir krikščioniški tikėjimo elementai yra susipynę.

Pagonybė – pirminis lietuvių tikėjimas ir gana giliai įsišaknijęs, tad argi nuostabu, jei jis nenoriai užleido vietą katalikybei ir krikščionybei. Koks tai įvairus ir turtingas tikėjimas, liudija ir kitų mokslininkų tyrimai. Nuo pat jaunystės linkai į epinį vaizdavimą, domiesi netrafaretiniais istoriniais šaltiniais.

Ar būtum galėjęs parašyti rimtą istorinį romaną, sakykim, prieš kokius dešimt, penkiolika metų? Manyčiau, jog – taip. J. Grušas, Just. Marcinkevičius juk parašė įspūdingų istorinių kūrinių. Man trukdė toks „menkniekis“ kaip cenzūra – žinojimas, jog ji užkirs kelią nenuglaistytiems bei politiniams faktams.

Sovietmečiu pasirodydavo vienas kitas istorinės temos kūrinys, tačiau paviršutiniškas, lėkštas (turiu omeny tarybinių tautų literatūras). Prisipažinsiu, kad su dideliu nerimu tada laukiau artėjančios sukakties – 200 metų nuo paskutiniojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimo (1795 m.).

Baiminausi, ar neatsiras koksai „internacionalistas“ ir ar neparašys romano apie tai, kaip laimingai susiklostė Lietuvos likimas, kad ji pateko į Rusijos glėbį. Panašių kūrinių tada pakako – kai kurie Vidurinės Azijos, Ukrainos, Baltarusijos, Užkaukazės rašytojai jau buvo parodę tokią istorinę „tiesą“.

Lietuvos rašytojų garbei reikia pasakyti, kad per visą sovietmetį jie neparašė (na, nebent išskyrus A.Venclovos „Gimimo dieną“) romano, liaupsinančio Lietuvos inkorporavimą į Rusijos imperiją, arba į SSRS.

Esu įsitikinęs, kad istoriniam romanui reikia subręsti, be to, kaip sakoma, reikia iki jo priaugti. Apskritai prozininko darbe viskas priklauso nuo įgimto talento, manau, kad lygia greta čia eina ir gyvenimo patirtis, sociologinės, istorinės medžiagos studijavimas ir panašiai.

Anuometiniais masteliais matuojant, patsai gana anksti pradėjai spausdinti savo kūrybą ir anksti debiutavai. Dėl to ankstumo vėliau ne kartą krimtausi, pavydėjau A. Maldoniui, J. Mikelinskui, kurie debiutavo jau kaip subrendę autoriai.

O prie neapsiplunks- navusio literato tuoj pristodavo visas būrys konsultantų, patarėjų. Štai ir mane, atsinešusį „Beržų svyruoklių“ rankraštį, konsultavo du žymūs to meto rašytojai, ir abu kaip vienas teigė, jog aš juodinu tarybinį kaimą.

Liepė pašviesinti? Žinoma, jeigu literatūros „asai“ jaunam autoriui sako, jog jis į gyvenimą žvelgia pro „juodus akinius“, norom nenorom pradedi manyti, kad tikrai „kreivai“ matai pasaulį.

Apysakos pabaigą perdirbau. Paskui – antras aptarimas leidykloje, o čia vėl sako, kad apysakoje trūksta ir šio, ir ano. Pasijunti tarsi į malūną pakliuvęs. Bet ne vienam jaunam autoriui labiau už viską norisi išleisti knygą, pamatyti savo pavardę knygų lentynose. Ir aš turėjau tokią silpnybę, todėl nuolaidžiavau. Šiandien tai prisimenu su širdperša.


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai