Tai, ką pratinamės pamiršti, – Lietuva

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Visuotinai pripažintas rašytojas, lietuvių literatūros klasikas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas, LDK Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius, „Balandžioplastėjime“ ir dar kone keturių dešimčių knygų autorius Vytautas BUBNYS esminę Lietuvos problemą taikliai įvardija vienu sakiniu: „ Valdžios siekia ne tie, kurie nori Lietuvą kurti, o tie, kurie nori valdyti. “ Klausiame rašytoją, ką daryti, kad padėtis pasikeistų? Rimvydas Stankevičius, „Respublikos“žurnalistas

Skaitydamas naująją jūsų atsiminimų knygą „Širdimi regėti“ šalia skaitymo malonumo negalėjau nepatirti ir pavydo. Pavydo jums, jūsų kartai, ano meto Lietuvos žmonėms. Atrodytų — visi intelektualūs, visi dvasingi, visiems rūpi Lietuva, aukštesnės, tauresnės vertybės.

Svarstau, gal sovietams gviešiantis valdyti visa, kas materialu, lietuvių tauta tylomis susivienijusi siekė dvasinių aukštumų, kurių engėjai nepajėgė suvaldyti? – Teisingai mąstote.

Nors pats sovietinių laikų matėte gerokai mažiau nei manoji karta, kuriai teko patirti ir karą, ir pokarį, tačiau malonu, kad pastebite mūsų pastangas (ir ne tokias jau bergždžias) dirbti Lietuvai, prisidengus pompastiškų žodžių ir parodomųjų veiksmų cirku, skirtu režimo šulų akims.

Šiandien daug madingiau sovietų laikų Lietuvą, įskaitant ir visus anuomet gyvenusius žmones, vadinti blogiu, griuvėsiais. Be abejo, buvo griuvėsių – ir netik perkeltine prasme. Be abejo, tam tikrų jėgų mūsų šalis griuvėsiais buvo verčiama sąmoningai, tačiau taip pat buvo atkakliai ir nuosekliai dirbama, kad tų griuvėsių būtų kuo mažiau.

O saugoti reikėjo viską. Po kruopelytę. Atskirai kiekvieną kultūrinę ar istorinę vertę turintį pastatą, tekstą, paminklą… Tačiau kad ir kaip ten būtų, jautėmės savo krašto šeimininkais. Tad ir darėme tai, kas priklauso daryti šeimininkui. Kartais net ir apsimesdami kvailučiais, net ir prisidengdami idiotiškais šūkiais, net ir mokėdami neišvengiamą duoklę imperijai.

Kad ir Trakų pilies restauracija… Maskva aršiai puolė už tai, šaukė: „Ką jūs darote? Istoriją mėginate iš griuvėsių kelti?..“ Teatrališkai patylėjome akis nudelbę lyg barami mokinukai, tačiau pilį restauravome. Taip buvo ir su daugybe kitų dalykų.

– Lygiai tuo pačiu principu gyvavo ir lietuvių literatūra — apkaišyta leninais irpartijomisy it maskuojamąja medžiaga, ji narsiai liudijo tiesą, išsakomą ir tarp eilučių, ir eilutėse… Jautėtės tarsi knygnešiai, saugantys tautos sąmonėje istorines ir dvasines dominantes? – Po karo, žinoma, didelės dalies inteligentijos netekome, tačiau dalis jos liko ir išaugino naująją inteligentų kartą.

Štai aš ir manoji karta augome tokioje aplinkoje, kur tarpukario Lietuva, jos dvasia dar tebebuvo gyva. Iki okupacijos perskaitytose knygose, jau įsišaknijusiose mūsų sąmonėje tiesose, tėvų širdyse, galvose ir pasakojimuose, tradicijose…

Nors laisvės tikrąja šio žodžio prasme nebuvo, tačiau iš tarpukario Lietuvos mes buvome paveldėję prioritetus, pareigos jausmą, aiškiai suvokėme savąją misiją – saugoti ir puoselėti Lietuvą ateities kartoms, laisvės laikui, kurį tikėjome ateisiant. Tad tą ir darėme.

Nors stimulai buvo kiek kitokie. Štai dabar neapdovanotas premija rašytojas jaučiasi neįvertintas, o tuo metu didžiausia „premija“ buvo pati knyga – džiaugsmas, kad ji išėjo, kad pavyko prasmukti su ja pro režimo akis, kad nesustabdė jos tiražo, kad nesuėmė autoriaus… Po kiekvieno tokio įvykio jausdavomės patyrę mažutę pergalę.

 


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai