Vienas žalias, kits raudonas - NAUJAUSIOS ŽINIOS

Vienas žalias, kits raudonas

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Gimnazijos laikų bičiulis Kazys M. prisiminė… Prienšilio pašonėje nuo seno buvęs nemažas kaimas, dabar belikusios dvi sodybikės, kuriose po vieną senioką. Sūnūs ir vieną, ir kitą įkalbinėjo keltis į miestą, bet jie ne ir ne.

Per ilgus dešimtmečius prilipę prie žemės neatplėšiamai. Bet kai pagalvoji – gal yra ir kita priežastis, bendra abiems, tik neprisipažinsi. Vienas jų mano tėvo pusbrolis, toksai Juozapas, pasakojo Kazys M., pokary Sibiro matęs, tad užsuku pas jį. „Kaip laikaisi, dėdžiau?“ – „Būtų gal ir nieko, tik va su sveikata ne kas.

Sirgau, net pečiuko neįstengiau užsikurt.“ – „Betgi, – sakau, – juk kaimynas visai šalia, Povilas, matė, kad į kiemą neišeini, kad iš kamino nerūksta dūmas.“ – „Gal ir matė. Tai žinoma, matė.“ – „Ir neužėjo?“ – „Ne, ne.“ – „O pats nepajėgei ligi jo nusigaut?“ Klausinėju Juozapą, nors viena ausim buvau šį tą girdėjęs.

Juozapas pasiraukė ir išklojo: „Jau kiek metų… Rinkome tada prezidentą, patsai Povilas pasigyrė balsavęs už komunistą. Susikirtom taip, kad aš išdrožiau: mirsiu, bet tavęs nematysiu. Tai va, nuo to sykio – baigtas reikalas. – Netikėtai paklausia: Už ką tu balsuoji, Kazy? Už dešinę ar už kairę pusę?“ Išsisukau nuo tiesaus atsakymo.

„Už Lietuvą balsuoju, Juozapai. Už Lietuvą.“ – „Aha, už dešiniuosius“ – nutęsė. Sis Kazio M. pasakojimas apie mudviejų krašto du seniokus iš atminties pažadino kadais skaitytą prancūzų klasiką Alfonsą Dode (Daudet). Nemažai jo knygų išversta į lietuvių kalbą. Susiradau novelių rinkinį ir atsekiau, ko norėjęs.

Apsakyme, rašytame daugiau kaip prieš šimtą metų, aptikau šią dieną, lietuvišką. Gūdžiame pelkės pakraštyje, vos ne pačioje pelkėje gyveno du kaimiečiai. Aplink nebuvo nieko daugiau, tik jiedu du. Metai iš metų gyveno atsiskyrę nuo pasaulio, o svarbiausia – vienas nuo kito, tarsi atsitvėrę nematoma tvora, kurios niekaip neperžengė.

Kodėl nesusieidavo, nepasikalbėdavo? Vienas jų atvirai paaiškina: „Dėl skirtingų pažiūrų. .. Jis raudonas, o aš baltas.“ Anekdotiška sąšauka: dviejų žmonių, kaimynų, savyje išsiauginti baubai juos paverčia neapykantos ir savo įsitikinimų (kokie jie bebūtų) iškamšom.

Kitaip supratome karo dienų vyrų plėšiamą dainą: Vienas zaliasy kits raudonas, Trečias rudas kaip šuva… Šiandien gi nereta žmogelių (taip norėčiau juos su pagarbia ironija vadinti), kurie posovietinėje pelkėje pasišauna vienas kitą murkdyti, vienas ant kito griežia dantį, viens kitam atsuka nugarą, viens kitą įtarinėja ir „maliavoja“ tai raudonai, tai baltai. Tik ar kai kurie politikai jiems nerodo pavyzdžio?


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai