Ačiū vaikystės žemei - NAUJAUSIOS ŽINIOS

Ačiū vaikystės žemei

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Galėčiau išvardinti nemaža pasaulio šalių, kuriose teko viešėti, kurių egzotika ir blizgesys, architektūros ir meno šedevrai, palaiminga atogrąžų ramuma ir tūkstantmečiais sukrautos gamtos dovanos gniaužė man kvapą. Tačiau kur bebūčiau, mintys nuolat klysta į vaikystės žemę, tą pilką didelio arimo grumstą, tėvų ir protėvių dvasia alsuojantį, krauju ir prakaitu prisotintą, nepailstančių rankų išdabintą.

Tenai mano pradžia. Tenai motinos daina, tebevirpanti ligi šiolei, tenai tėvo pasodinti medžiai lapoja… Tenai saulė skaisčiau šviečia, pavėsių žolė lyg patalas minkšta, tenai šaltinio vanduo už reinvynį gaivesnis. Tenai, tenai… Ir jeigu aš šiandieną dirbu, jeigu ką gero padariau, tyliai tariu: – Ačiū tau, mano vaikystės žeme.

Buvau dar menkas gimnazistas ir spalio revoliucijos „šventadienį“ tėvai sušaukė bulviakasio talką. Trys poros kaimo moterėlių, dar mudu su mama. Tėvas atardinėja vagas, mes visu būriu knabliuojam, renkam bulves, metam į pintines. Kai įskaudo nugarą, užverčiau galvą į susitingusius debesėlius, įsižiūrėjau, įsiklausiau ir kaip mat gimė dvieilis, uždainavau: Skrenda gervės, skrenda gulbės, Ir aš skrisčiau, jei ne bulbės.

Moterys sulalėjo, pakilo nuo vagų. Dar sykelį, prašė, na dar sykį. Žinoma, užtraukiau visa gerkle, patrypinėdamas. Talka smagiai kvatojosi, prunkštavo, kartojo mano žodžius. Man labai knietė savo dainelei pridėti bent porą eilu­ čių, tik niekaip jų nesugraibiau.

Tačiau per kitą bulviakasį, moterų vėl prašomas prisiminti tą savo dainuškėlę, prilipinau iš anksto turėtą jos tęsinį: Ak likimas koks žiaurus, Kadpakirpo man sparnus.

Praeis gal šeštas metų ir vieną vasaros pavakarę su broliu Antanu nudrošime pas kaimynus į „robaksą“. Mūsiškis muzikantas, tampydamas armoniką ir koja smagų taktą stuksendamas, kad užplėš: Skrenda gervės, skrenda gulbės, Ir aš skrisčiau, jei ne bulbės… Taigi, pagarsėjau savam kaime.

 


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai