Dar keli žodžiai apie brolį Antaną ir apie mamą

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Dar keli žodžiai apie brolį Antaną ir apie mamą. Po karo Antanas kurį laiką slapstėsi, kad nebūtų sugriebtas j armiją. Kluone turėjo įsirengęs slėptuvę. Vienądien mama, įsikrovusi į vežimaitį paltį rūkytų lašinių ir puodynėlę medaus, išdardėjo pati viena į Prienus ir tenai taip „pasitvarkė“, kad parvežė Antanui gimimo metrikus, pagal kuriuos jis tapo 4 m. jaunesnis.

O po 4 m. „atsirado per karą prapuolę senieji metrikai“, ir Antanas vėl pasenėjo. Pradėjo lankyti vakarinę septynmetę mokyklą Išlauže. Po dienos darbų šešetą kilometrų į ten, šešetą kilometrų atgal. Per lietų, per pūgas, vėlyvais vakarais.

Po kiek laiko Marijampolėje baigė žemės ūkio technikumą ir dirbo kolūkyje agronomu, išaugino ketvertą vaikų. Jau minėjau, kad mano mama buvo silpnos sveikatos.

Jos sveikatą sparčiai ardė baisus pokaris, ją nepaprastai palaužė, kai aš buvau sunkiai sužeistas. Kai ištrėmė jos seserį Marytę Černevičienę su vyru, pasiliko tenai viena mano senelė, mamos motina.

Namai didžiuliai, laukai platūs dirvonuoja, o ji, sena moterėlė, saugo sodybą – bene sugrįš jos jauniausioji. Nepraėjo nė pilnų poros metų ir pakirto ją insultas, mano tėvai parsivežė ją pas save.

Visiškai suparalyžiuotą, negalinčią kalbėti. Ir šitokią senelę mama slaugė penketą metų. O dar po keletos metų ir jos sveikata ėmė sparčiai griūti, nieko nepadėjo nė ligoninės.

Vis sunkiau darėsi vaikščioti, ėmė tik trumpam atsikelti, o ketvertą metų visai iš lovos neišlipo. Tuo metu gyvenau Vilniuje, dirbau „Moksleivyje“, retai galėjau aplankyti.

Tėvas vienas ją slaugė ir vis atsidūsėdavo: „Kad tik Dievulis nepasiimtų manęs pirmiau“. 1970 m. sausį, per pačius šalčius, pakeliu telefono ragelį. Brolio Antano balsas: „Mirė mamutė.

“ Tėvas po laidotuvių, galima sakyti, per savo gyvenimą niekada sunkiau nesirgęs, grįžo iš kapų ir atsigulė į lovą. Keliamas vis kartojo: „Nenoriu… Nieko neskauda… Mane šaukia… Kas šaukia? Šaukia…“ Po devynių dienų vėl žinia: mirė tėvas.

Prieš de­ šimtį metų palaidojęs savo jaunesnįjį sūnų, štai dabar vieną po kito laidojau tėvus. Tai kas, kad stalčiaus gilumoje buvo įkištas partinis bilietas – tėvus laidojant nė kartelio jo neprisiminiau, man nerūpėjo, ar kas dirsčioja į mane, ar ne, – klūpėjau bažnyčioje ir vėl, kaip vaikystėje, o gal kur kas nuoširdžiau ir atviriau kalbėjausi su Dievu, ne kunigui per išpažintį, bet Dievui tiesiai į ausį. Ir vėl, ir vėl pajutau, kad yra Kažkas, yra šalia manęs, manyje.


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai