Dienų buvęs uždarytas, šeimai grėsė tremtis

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Dienų buvęs uždarytas, šeimai grėsė tremtis. Taigi mano tų dienų bičiulis Petras Kaune baigė vidurinę. Ir ne tik vidurinę – Kauno kunigų seminariją, kaip kunigas buvo mėtomas po įvairias nuošalias parapijas, kol sunkiai įsiligojo, nepajė­ gė net prie altoriaus stovėti. STASYS LIPSKIS: Na, o po mokyklinių metų juk visuomet seka studijų penkmetis.

VYTAUTAS BUBNYS: Studijų metais, tiesiog nuo pirmo kurso, pradėjau kabintis į kūrybinį darbą. Suprantama, koks ten buvo tas mano kūrybinis darbas. Trypčiojimas, blaškymasis, pasimetimas, dairymasis į visas puses.

Tai buvo laikas, kai dėl takelio pamesdavau kelią, kai jautėme, kad tenka gyventi dvigubą vidinį gyvenimą. Artimai bendravom su V. Rinkevičiumi, žavėjausi jo romanu „Studentai“, kuris, atrodė buvo labai drąsiai parašytas.

Ir ši V. Rinkevi­ čiaus drąsa tuomet man tiesiog sudavė skaudų antausį: juk neseniai tuometiniame almanache „Jaunieji“ buvo išspaus­dinta mano pirmoji apysaka apie kaimą.

Supratau, kaip as joje esu prisimelavęs, net mano sakinys koks negyvas. Neapsikentęs perplėšiau tą almanachą, išmečiau. Šiandieną net pavadinimo tos savo apysakos neprisimenu ir nenoriu.

Ta­ čiau dar studijuodamas pradėjau kitą apysaką „Beržai svyruokliai“. Bandžiau atsilapoti, kuo daugiau tiesos pasakyti apie kaimo žmogų, jo dvasinį pasaulį. Prisipažinsiu, studijų metais aš menkai bendravau su savo bendraamžiais prozininkais, akys vis labiau krypo į vyresniuosius.

Ypač į M. Sluckį, kurį pažinau. Niekada nepamiršiu Rašytojų sąjungoje organizuotų pokalbių – susitikimų su I. Simonaityte ar V. MykolaičiuPutinu. Išeidavau į gatvę apkvaitęs, su niekuo nenorėdavau kalbėtis, siekdamas įspūdį turėti, išlaikyti atminty.

Juk jie buvo irgi „kitokie“ – mūsų klasikai. STASYS LIPSKIS: Visose Jūsų biografijose bei anketose pažymėtas darbas „Moksleivio“ žurnalo redakcijoje. Juk dirbote ten ne eiliniu redaktoriumi, o vyriausiuoju…

Vadovavote kolektyvui, kurio tarnavimo prerogatyva vienintelė – moksleivija… VYTAUTAS BUBNYS: Darbas „Moksleivyje“ mane iš­ traukė iš pedagoginės rutinos, kuri jau buvo įsikartusi iki gyvo kaulo.

Redakcijos skyriaus vedėjo pareigas eiti pasiūlė kolega Ant. Drilinga, tuometinis šio žurnalo redaktorius. Išsyk padėkojau. Neprabėgo nė metai ir tapau vyriausiuoju redaktoriumi, nes A. Drilingą paskyrė vadovauti žurnalui „Nemunas“.

Pradėjome lenktyniauti, kuris kurį žurnalą padarys patrauklesniu. Nei jis mane pralenkė, nei aš jį – abu žurnalai turėjo didelį skaitytojų ratą, kuris metai iš metų vis augo. Ypač gyvenimas man palengvėjo, kai mano pavaduotoju tapo Alg. Zurba, o literatūros redakcijos vedėja – Onė


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai