ką aš manau apie šventinių dovanų madą? - NAUJAUSIOS ŽINIOS

ką aš manau apie šventinių dovanų madą?

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Prieš Kalėdas paskambino dienraščio žurnalistas: ką aš manau apie šventinių dovanų madą? Nieko gero, pasakiau ir išklojau savo požiūrį. Vos padėjęs telefoną išsyk suirzau: kodėl atsakiau taip trumpai ir šaltai? Vaikystėje tėvai man nėra nupirkę jokio daiktelio Kalėdų šventėms. Nei man, nei mano broliui. Ne todėl kad nebūtų sukrapštę atliekamo lito.

Sakyčiau nebuvo tokios mados. Ne tik mūsų namuose, bet ir visame kaime. Mums pakako tėvų artumo, jų meilės. Ne žodžiais išsakomos meilės, bet visu kuo, savo gyvenimu, tikru nuoširdžiu santykiu su mumis.

Kaip dabar matau – mama plėšia iš geldos tąsią pyrago tešlą, krečia ant stalo lentos. Aptapšnoja vieną pyrago kepalą, tada taiso kitą, abu apglosto, išplaktu kiaušinio tryniu ištepa. Kepalai dideli, pailgi.

Grįžta prie geldos, skliaustom plaštakom subraukia gumulą pagrandų, paminko rankose, mestelia ant miltais užbarstytos lentos, paploja, lygina ir palinkusi peilio viršūne ima knebinėti blynuko kraštelius.

Paskui galvą atmeta, įsižiūri iš viršaus, dar vienur, kitur paknebena. Kai į karščiu tvoskiančią krosnį pašauna didžiąsias bandas, priekyje, po krosnies kakta, leptelia ir tą nediduką tešlos lopinį.

Neilgtrukus (nors man belaukiant prailgsta) atitraukia „pečiadangtę“, apžiūrinėja nugeltusius pyragus ir plikutėliais pirštais ima apskrudusį paplotėlį. – Na, žiūrėk, – atkiša jį į mane ant plačios savo plaštakos.

Ką matai? Spoksau akis išpūtęs, traukiu karštą kvapą. – Gerai įsižiūrėk. Ar vis dar nieko nematai? Kas čionai? Ar ne galvukė? O gal čionai ne ausukės? – Avis, – ištariu nedrąsiai. -Taigi kad. Va ir kojukės. Kiek kojukių? Keturios, teisybė. Ir snukutis va, ir uodegutė.

Atkišu abi savo saujeles, mama ant jų deda šiltutėlį avinuką, pasivaidena, kad jis kaip gyvas suspurda, ak, nenukristų aslon, statau ant suolo, pritupiu šalimais.

Kai atsisuku pakilęs, matau, kaip mama iš krosnies traukia rusvus, blizgius, karščiu alsuojančius pyrago kepalus, tokius gražiai pakilusius, išsipūtusius, guldo ant stalo atsargiai, kad nesukrėstų, o tada skliausta dešine plaštaka sumeta kryžių viršum jų ir tyliai sušnibžda: Skalsink mus, Dieve.

Aš nepaleidžiu avinė­ lio iš rankų, glostinėju tikrai kaip gyvą. Susėdam prie Kūčių stalo, o aš vis nesiskiriu su savo aviuku. Ir lovon atsigulęs jį turiu, su juo kalbuosi. Ankstų rytą pažadintas, skubu rengtis. Netrukus visi sėsime į roges ir šliuošime į Prienų bažnyčią piemenėlių mišių išklausyti. Aš labai noriu pasiimti ir avinėlį, tačiau mama pastato jį ant stalo.

Jis tavęs lauks, labai lauks, sako mama. Bet ar tikrai aš jį čia rasiu? – rūpi žinoti. Tikrai, tikrai, nuramina mama. Ir iš tiesų – kai grįžom, aš pirmas įpuoliau gryčion ir pamačiau – laukia. Visą dieną nesiskyriau su juo, tik pavakare kažkaip nulūžo viena kojukė, suvalgiau apsilaižydamas, nulūžo kita, suvalgiau… Bėgs metai, ir toliau niekas man dovanų nedalins.

Gal vis dar nebuvo pasiekusi toji mada, o gal todėl, kad buvo sunkūs pokario laikai. Pirmaisiais pedagoginio darbo metais Kaune gaunu tėvo laiškelį, kad serga mama. „Jei gali, parvažiuok ant Kalėdų…“ Kaip negalėsiu. Ištrūkau iš darbo. Pakeleivingo sunkvežimio vairuotojas pavežėjo aštuoniolika kilometrų, o dar penkis bridau per gilų sniegą vakaro tamsoje.

Motiną radau lovoje tebekarščiuojančią. O ant stalo gulėjo kalėdinio pyrago nedidukas kepalas, tėvo keptas. Kiek pikliuotų miltų turėjo, užmaišė. Kaip mokėjo, iškepė. O kai kitos dienos rytą pakilau atgal į kelionę – popiete laukė trys pamokos mokykloje, tėvas sukruto, sulaikė mane, nors jau buvome atsisveikinę. Atplėšė sunkų stalo stalčių, pasirausė gilumoje, atsisuko.

Turėk, sūnau. Rankoje jis laikė rudą odinę piniginę. Išsyk prisiminiau, kaip tėvas iš jos traukdavo popierinius litus ir užstalėje juos skaičiuodavo, vėlesniais metais pešė iš jos rublius, paskui markes, vėl rublius.

Kai gimnaziją lankiau, dažną kaną iš jos iškrapštydavo kokį susilamdžiusį banknotėlį. Dabar piniginė sučiupinėta, trynus apsitrynus. Mažą jos liežuviuką išlupu iš kilpelės, atvožiu tarsi seną giesmyną.

Kaimo meistro sudėta, tvirtai susiūta iš veršiuko odos. – Nečiupinėk, nė kapeikėlės joje neaptiksi, – kaltai ištarė tėvas, sukinknojo galva. – Bet labai norėčiau, kad tavo kišenėje ji niekada nebūtų tuščia.

Pabučiavau tėvui ranką, kaip buvau pratęs nuo seno. Prisipažįstu – ir šiandien sykiais paimu sudilusią tėvo piniginę, pavartalioju, palaikau ant atkištos savo plaštakos. Visai kaip kadaise motinos keptą avinuką. Avinuko seniai seniai nebėra, o tėvo dovana prieš akis. Brangi dovana. Pati brangiausia.


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai