Kaimynai jį vadindavo tik Kazimieru

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Mano tėvas Kazys (taip rašoma jo pase, o giminės ir kaimynai jį vadindavo tik Kazimieru) buvo gimęs šalia Prienų, Bagrėnų kaime, stambaus ūkininko šeimoje. Buvo vyriausias (gim. 1893 m.), dar turėjo tris seseris ir du jaunesnius brolius. Seneliai Bubniai nuo kažin kada gyveno Bagrėnuose, Maceinų kaimynystėje.

Atsimenu, kai mažą tėvai nusiveždavo pas senelius, nesyk dėdė Pranciškus, jau sodybos šeimininkas, parodydavo į šalimais tarp medžių skendinčią sodybą ir sakydavo: „Tenai labai lemti žmonės, gražiai gyvena.

O jų sūnus Antanas į didelius žmones išėjo, labai, labai mokytas.“ Tik vėliau sužinojau, kad dėdė kalbėdavo apie Antaną Maceiną, poetą, filosofą. O mano tėvas, jaunystėje pramokęs statybininko darbų, anksti pradėjo eiti per žmones uždarbiaudamas ir savo seseris paremdamas.

Be jokios mokyklos skaitė ir rasė. O kai kilo pirmasis pasaulinis karas, vengdamas, kad rusai nepaimtų į armiją, išlaikė kažkokius „kvotimus“ ir gavo dokumentą, kad esąs mokytojas, o mokytojų į kariuomenę neėmė.

Vieną žiemą kaimo vaikučius mokė. Tačiau suprato, kad jį traukia statybos, žemės darbai. Kai į karo pabaigą Prienuose buvo pradėta gimnazijos statyba, jis stojo tenai dirbti ir dirbo tol, kol virš gegnių buvo iškeltas vainikas.

Gavo krūvą tūkstančių Kaizerio markių, deja, tuomsyk vokiečiams teko pasitraukti iš Lietuvos, markė tapo bevertės ir tėvo uždarbį šuo ant uodegos nusine­ šė. Iš spintelės stalčiaus tėvas sykiais ištraukdavo saują ilgų banknotų, rodydavo man su broliu ir sakydavo: „Tai trejų metų mano prakaitas.“

Tėvas ir toliau žmonėms statė namus (ne vienas, žinoma, bent trise), kol atklydo į Čiudiškius už devynių kilometrų nuo savo gimtinės ir čia susipažino su mano būsima mama Magdelena Skučaite.

1926 m. jiedu susituokė Prienų bažnyčioje. Skučas, mamos tėvas, iš savo plataus ūkio jaunavedžiams atrėžė 8 ha, o mano tėvas iš savo santaupų ir dar iš tėvų gautos dalios pinigais pasistatė trobesius, o po 10 m. dar žemės prisipirko, tik už gero kilometro, Čiudiškių pakraštyje.

Mano mama vaikystėje dvi žiemas buvo pasimokiusi Prienų pradžios mokyklėlėje. Mokėjo verpti, gražiai austi, megzti. Taigi dar visai jauna būdama (šešiolika metų jaunesnė už tėvą) atsinešė gražų kraitį.

Jau buvome su broliu dideli, o ji sykiais, būdavo, atidaro kalvio išdabintais lankais kaustytą skrynią-kuparą, ištraukia kokią lovatiesę ar staltiesę, išskleidžia prieš mus lyg kokį paveikslą.

„Va, mano darbelis, vaikai“, – ištardavo, balsas suvirpėdavo, nes ji jau klydinėdavo savo jaunystės takais. Deja, jos sveikata nebuvo tvirta, nuolat pasirgdavo, lankėsi pas daktarus, nepajėgė rugių imti ar kitų sunkių darbų dirbti, todėl tėvas nuolat samdydavo padienininkes moteris, o kartais ir pusbernį visiems metams.

Karo metais prie vokiečio kiekvienos žiemos pradžioje mūsų namuose apsibūdavo jaunesnysis tėvo brolis Simanas, nors jau smarkiai sumitęs, bet dar viengungis. Jis padėdavo ligi Kalėdų spragilais iškulti javus, o ilgais vakarais grodavo atsineštu smuikeliu, pamokė groti ir mano brolį.

Įdomu būdavo klausytis kelių kaimų naujienų, visokių prisiminimų, nutikimų. Mūsų nedideliame kaime gyveno penkios stambių ūkininkų šeimos. Viena, Juozo Petraičio šeima, buvo vadinama šimtamargiais. (Čia noriu paaiškinti, kad mano draugas Bronius Petraitis, kuris žuvo šalia manęs, buvo kitų Petraičių sū­ nus).

Taigi šimtamargio laukuose ganydavosi bent šešetas arklių, bandą karvių ir avių varinėjosi piemuo, o paalksnynėje, tiesiai man prieš akis, aplink sukrypusią grytelę klykaudavo kumečio vaikai.

Juozas Petraitis vyriausiąjį sūnų Juozą išleido į kunigus, o su kitu sūnumi, Antanu, mokėmės Prienuose ir gyvenome viename name, tik jis pas vieną davatkėlę, o aš pas kitą. Kai 1949 m. buvo vežami žmonės, seniai Petraičiai pasislėpę liko, o jų abu sūnūs (Juozas jau kunigas, dirbęs Garliavoje) buvo suimti ir išvežti.

Iš Čiudiškių kaimo buvo ištremtas mamos brolis Jurgis Skučas su šeima, vyresnioji mamos sesuo Ona Lisajienė su šeima, gretimame Giniūnų kaime gyvenusi mamos jaunesnioji sesuo Marytė Černevičienė. Iš mūsų kaimo buvo ištremtos dar trys šeimos, o Mato Šalčiaus brolis Juozas Šalčius, vadinamas Agurkiniu, buvo suimtas ir trejetą metų išlaikytas lageryje.


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai