Mokytojas užrinka ant vieno išstypėlio, kitam per nagus liniuote - NAUJAUSIOS ŽINIOS

Mokytojas užrinka ant vieno išstypėlio, kitam per nagus liniuote

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Visi keturi skyriai kartu. Mokytojas užrinka ant vieno išstypėlio, kitam per nagus liniuote čiaukštelia, dar kitą j kampą pavaro ir paklupdo. Pasidaro baugu. Per pertrauką pasijuntu toks vienas, niekam nereikalingas, visiems svetimas. Kažkas pastumia, kažkam užkliūva mano klumpės. Ir aš patvoriu traukiu tolyn, tolyn, o paskui, susiėmęs klumpeles į rankas, pasileidžiu tekinas namo.

Greičiau namo, nenoriu mokyklos, nenoriu. Bet dar baisiau pasidaro, kai pagalvoju: o jeigu koksai šuo išpuls iš tarpuvartės? Juk kiek sodybų – tiek šunų, ir ne visi pririšti.

Be kvapo parlėkiau, tačiau ligi pietų pratūnojau alksnynėlyje, o kai peržengiau slenkstį, pripuoliau prie mamos, staklėse audžiančios, įsikniaubiau jai į sterblę ir pravirkau, viską išsipasakojau.

Mama net nesubarė, tik sušnibždėjo: „Tė­ veliui šį kartą nepasakysiu.“ Tėvas, paskendęs laukų darbuose ir amžinai į vakarą nusiplūkęs, neretai būdavo paniuręs, netgi rūstus. Rytą mama mane darsyk nuvedė.

Buvo aišku – jei vėl pabėgsiu, tėvas viską sužinos… Ne, tėvas manęs nemušė, bet aš nebuvau tikras, ar jis nepakels rankos prieš mane, kaip sykiais pervargęs prieš užsiaikštijusį arklį.

Mokykloje mokiausi gerai. Grįžęs namo, visus rasdavau jau papietavusius, o man skirtas valgis būdavo pastatytas ant išblėsusių žarijų. Pavalgęs puldavau mamai padėti ruo­ šoje – prinešdavau malkų, sukapodavau kiaulėms bulvaites, pritempdavau vandens, pakirsdavau žabų ir tik sutemus, prie žibalinės lempos sėsdavau rengti pamokas, skaitydavau knygas.

Per keletą metų pradinės mokyklos nedidukėje bibliotekėlėje neliko knygos, kurios nebūčiau skaitęs. Turėjau potraukį ir medžio darbeliams. Nuo peilio, kalto ar pjūkliuko grybštelėjimo visi pirštai buvo šašuoti, randuoti. Prie varstoto ir tėvas pameistraudavo, ir brolis Antanas. „Jaunajame ūkininke“ Antanas aptiko aprašą su brėžiniais – kaip pasidaryti smuiką?

Užsidegė ta idėja ir smuiką pasidarė, vis priešokiais, per visą pusmetį. Ne vieno kaimo seni muzikantai stebėjosi – „visai kaip fabričnas.“ Tada ir aš nusprendžiau pasidaryti savo „muziką“. Ant „Žiburėlio“ vieno viršelio buvo nupieštas senovės muzikantas su kanklėmis.

Kanklės! Štai ką pasidariau. Ilgai skaldžiau eglines trinkas, tašiau plonas lenteles, obliavau, klijavau, tryniau švitriniu popierium, net nudažiau burokiniu rašalu. Brolis parūpino stygų, užtempiau. Skamba mano kanklės, brunzginu, dainuoju laimingas.

Ne tik laimingos dienos ar valandos, bet dar labiau to rūstaus laikmečio kaimo žmonių likimai, tragedijos, netikrumas, nuolatinė baimė – viskas, viskas sėdo ir į mane.

Nežinia buvo, į ką remtis, ko šauktis. Ar ne todėl 1944 m. žiemos mėnesiais, kai jau artėjo antroji rusų okupacija, o vokiečių kareiviai vis labiau žvėrėjo, kiekvieną sekmadienio pavakarę, kaip niekuomet anksčiau, rinkdavomės tai vieno, tai kito ūkininko namuose ir giedojom rožinį melsdami Aukščiausiąjį palengvinti kančias šioje žemėje.

Šitie išgyvenimai, praslinkus krūvai metų, sugulė į mano romano „Piemenėlių mišios“ puslapius. Verbylų Giedrius, ketvirtojo skyriaus berniokėlis, ne iš piršto laužtas personažas, tai buvau aš pats, jame daug, daug manęs.

Net ir žavėjimasis kunigu, tikybos mokytoju, Burevičiumi – tai buvo mano meilė gretimos Išlaužo parapijos klebonui Vytautui Gurevičiui (pokario metais sovietinių lagerių kankinys), kuris kas antra savaitė dviračiu atgirgždėdavo į nuošalią Šiauliškių mokyklėlę. Laukdavome jo, o aš ypač laukdavau dar ir todėl, nes žinojau – atveš man „Žiburėlį“, kurį buvau užsisakęs.

Šio žurnalo vos ne kiekviename numeryje rasdavau Vytės Nemunėlio, Stasio Santvaro, Leonardo Žitkevičiaus eilėraščių. Labai traukė tęsiniais spausdinama B. Brazdžionio eiliuo-ta K. Anderseno pasaka „Sniego karalienė“, Jurgio Jankaus apysaka „Vientautų berniukai“ (apie trėmimus 1941 m.).

Taigi augau religingoje šeimoje, tad švęsdavome visas katalikiškas šventes, bet pati brangiausia man būdavo baltosios Kalėdos, į kurias ankstų ankstų rytą su tėvais per sniegus šliuoždavome rogėse šiltai apsikamšę Prienų bažnyčion. Tada giliai tikėjau, tad piemenėlių mišios būdavo tiesiog ir man skirtos.

Ir giedama jose apie mane – „Piemenėliai, paskubė­ kit…“ Ruošdamasis rašyti „Piemenėlių mišias“, pajutau, kad privalau atgaivinti seną Šv. Kalėdų pajutimą. Pamenu, kaip 1985 m. nuvykęs Kalėdų švęsti j Alytaus rajono Pivašiūnų kaimą, į tuometę savo uošviją, atsikėliau už visus anksčiausiai ir išėjau į juodą tamsą, skambančią nuo šalčio.

Porą kilometrų nuslidinėjau keliūkščio apledėjusiais gurvoliais į Pivašiūnų bažnyčią išklausyti piemenėlių mišių ar ne po trijų dešimtme­ čių pertraukos.

Tai buvo nepakartojamas mano susiliejimas su vaikystės išgyvenimais. Kitais metais sėdau prie rašomojo stalo, jausdamas ne vien vaizduojamo mažo kaimelio, bet ir visos Lietuvos ano meto žmonių nuotaikas, jų skausmą, dramas.

Prisimindamas bent kai kuriuos senus epizodus, noriu darsyk pasakyti, kad susilietimas su vaikyste pirmų pirmiausia pagimdė mano apsakymų rinkinį „Ajerai kvepia“.

Jeigu keliose ankstesnėse mano knygose buvo nemaža sovietmečio šiukšlių (vaizduojant tarybinę tikrovę, jos kartais būdavo stačiai neišvengiamos), tai rašydamas apie vaikystę galėjau likti ištikimas tiesai.

Tad grynai iš savo praeities (vos ne 100 procentų) išgriebti apsakymai „Knyga“, „Ajerai kvepia“, „Elgeta“, „Kaip juodas šešėlis“, „Balta dėmė“, „Trys karo žingsniai“, „Žmogus“… Mano vaikystė yra ir kituose to ciklo apsakymuose. Dar prie rusų esu rašęs, kad pokario metais mane sergėjo Gerojo Angelo ranka.


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai