Pasaulis yra gražus

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Baliukonytė. Iš tikro redakcijos kolektyvas buvo geras, kiekvienas žinojome, ką turime daryti ir kiekvienas stengėmės kuo geriau viską atlikti. Visi pasitikėjome kits kitu, rūpėjo spausdinama medžiaga patraukti skaitytoją, ypač tiesos sakymu, neretai netgi peržengdami to meto galimybes.

Ne sykį buvau kviečiamas ir į „Glavlitą“, ir į komjaunimo ar kompartijos CK paaiškinti ir pasiaiškinti. Ir dar džiaugiausi, kad galėjau visiškai pasitikėti A. Zurba.

Galėjau ir visą mėnesį sėdėti namie prie rašomojo stalo, nes žinojau, kad viskas bus padaryta. Nieko nesu baręs, nė vieno papeikimo neįpaišęs. Norėčiau dar pridurti – „Moksleivio“ populiarumui augti didelės įtakos turėjo meninis redaktorius dailininkas, didis fotografijos meistras R. Dichavičius. Su juo atvirai išsikalbėdavome, jis pasitikėjo manimi, aš – juo.

Žinoma, mūsų redakcija mėgo pasėdėti ir prie vaišių stalo. Visus savųjų gimtadienius paminėdavom, įvairias šventes „laistėme“, net neatstūmėme (darbo metu) kokio mūsų talkininko, jei ateidavo su buteliu konjako.

„Kaip norit, vyrai, taip sukitės, svarbu, kad darbas būtų padarytas ir laiku, ir gerai“, – pasakydavau ir daug ko nepastebėdavau ir negirdėdavau. STASYS LIPSKIS: Kaip vėliau viskas klostėsi? VYTAUTAS BUBNYS: Vis dėlto pats intensyviausias „bohemos“ metas buvo, kai išėjau iš „Moksleivio“.

Kūrybinis darbas man buvo šventas reikalas, bet pertrūkių metu gyvenimas kartais pasikeisdavo. Per maža buvo lankytis teatruose ar sėdėti kine. Neretą savaitgalį kompozitorius Rimvydas Zigaitis su žmona Aldona mudu su žmona Ada pasikviečia, būdavo pas save, kitąsyk mes juodu.

Kad tik keturiese susėstume prie stalo, tai retenybė, dažniausiai mūsų kompaniją sudarydavo gana nemenkas būrys. Sutindavom, šokdavom, dainuodavom ligi vidurnakčio arba ir ilgiau. Žigaičių šeimoje teko Naujuosius sutikti ne vieną kartą ir gausiame būryje.

O vienąkart su visu būriu išsileidome sveikinti kitų kompozitorių, gyvenančių visai šalia. „Įsiveržėme“ į Vyt. Laurušo butą, būtinai po taurelę, įsiveržiame į Vitolio Baumilo butą, vėl po taurelę, į Jurgio Gaižausko butą, vėl… Su Naujaisiais, su Naujaisiais!

Neretai tekdavo pasėdėti ir su dailininkais. Turbūt nebuvo nė vienos iškilesnės dailės parodos tuometiniuose Dailės parodų rūmuose (dabar – šiuolaikinio meno centras), kurių nebūčiau aplankęs.

Bet būtinai įkišdavai galvą ir į kavinukę apačioje. Nuo staliuko kaipmat kas nors pamoja – K. Bogdanas, St. Krasauskas, B. Grušas… Sėdim, kalbamės, kilnojam taures. Kiek kavinėse pasėdėta su teatro ir kino aktoriais, o „Neringoje“ – su nuolatiniais šios kavinės lankytojais – A. Churginu, J. Būtėnu, netgi vieną vakarą Dau­guvietytės kompanijoje.

O neblogai pagėrus, ko tik nepasitaikydavo. Nebuvau šventasis, ne. Man buvo būdinga visa, kas ir daugeliui meno žmonių; pakvailiot galėjau sau leisti, bet dažniausiai atsiremdavau į barjerą – nepamesti galvos. Iš tikro – protas tramdė. Gal dešimtmetį leidęs sau šiek tiek „pakvailioti“, savo tokiai laisvei privėriau duris, o vėliau ir visai jas užtrenkiau.

Būdavo ne tik vidury dienos, bet ir naktį kas nors paskambina į duris. Matau, smarkiai paėmęs, tačiau nori dar. Susėdame, ištraukiu butelį. Ir pats ragauju, o viduje kyla siutas: dabar sutrukdė, išgersiu – ryt diena bus tuščia. Tad prisiverčiau tokiems draugeliams nors ramiai, bet tiesiog prieš nosį duris uždaryti. Įsižeidė, žinoma, bičiuliški santykiai nutrūko. Vieni jų pasikeitė su medikų pagalba, kiti gan anksti iškeliavo anapusybėn, treti ir po šiai dienai kreivakiuoja. Toks gyvenimas, ką gi…


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai