Prienų „Žiburio“ gimnazijos pirmą klasę - NAUJAUSIOS ŽINIOS

Prienų „Žiburio“ gimnazijos pirmą klasę

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Prienų „Žiburio“ gimnazijos pirmą klasę (po karo kurį laiką vidurinę mokyklą vis dar vadinome gimnazija) pradėjau lankyti 1944 m. rudenį, kai vakarų šone griaudėjo tolstantis frontas. Tėvai apgyvendino Daržų gatvėje, visai arti bažnyčios mediniame name, kurio trijuose erdviuose kambariuose davatkėlės laikė „ant kvateros“ po ketvertą- penketą moksleivių.

Aš buvau pats jauniausias iš visų keturiolikos, o kiti gimnazistai gražiai nuaugę, tiesiog vyrai. Visi artimai bendravome, lankėmės vieni pas kitus. Jokių nesutarimų, niekas manęs neskriaudė, priešingai – pasivadindavo nueiti į biblioteką, sporto aikštelę ar į kokį vakarą gimnazijoje.

Vyresnieji dar iš ankstesnių metų, kai gimnazijai vadovavo jos įkūrėjas kunigas Feliksas Martišius, savyje turėjo įskiepytą patriotizmo, krikščioniškojo auklėjimo dvasią, ją puoselėjo ir toliau.

Kasryt prieš pamokas bažnyčioje išklausydavome ankstyvąsias mišias. Šitaip kolektyviai (tam „kolektyvui“ pamažu byrant) bažnyčią lankiau ligi dešimtos (jau pagal naująją švietimo sistemą) klasės.

Žinoma, žiaurus okupacijos gyvenimas laužė, įtampa augo, darėmės vis gabesniais gyvenimo artistais, vis dažniau ėmėme kalbėtis apsižvalgydami, pašnibždomis.

Tačiau per pertraukas mokykloje skambėdavo juokas ir dainos, popietėm virė sportinis gyvenimas, žiemos vakarais prie mokyklos įsirengtoje čiuožykloje skambėdavo patefono muzika, gausiai susirinkdavo čiuožėjų. Mano galva nuo mažens buvo pramušta pa­ čiūžoms, čiuožiau (žinoma, ligi sužeidimo) labai neblogai, išdarinėjau visokias figūras, nenusileisdamas vyresniems.

Kadangi mano vienas bendraklasis, jau kiek vėliau, gyveno gretimame name drauge su Jonu Kazlausku ir Juozu Petrausku (vėliau J. Kazlauskas tapo įžymiu kalbininku, o J. Petrauskas – dailininku), tai as neretai praverdavau jų kambario duris.

Pas juos apsilankydavo ir jų bendraklasis Justinas Marcinkevičius. (Just. Marcinkevičiaus klasė buvo nuostabi, draugiška, daugelį jų pažinojau, gal todėl jie prieš 10 m. mane vienbalsiai priėmė į savo klasę ir kai vyksta jų klasės susitikimai, mane pasikviečia.)

Visi mėgome skaityti, per rankas ėjo iš mokyklos bibliotekos išmestos (kaip idė­ jiškai ydingos) knygos. Jau nuo pirmųjų klasių rašinėjau eilėraštukus, manau, juos kurti skatino ir tai, kad artimai bendravau su gerokai už mane vyresniu kambario draugu Stasiu Sreiberiu, kuris buvo laikomas rimtu gimnazijos poetu.

1946 m. žiemą jis išėjo į mišką. Tuo pačiu metu į mišką išėjo ir jo bendraklasis Petras Jieznys, kuris gyveno mūsų name, kambaryje tik už sienos. Stasys žuvo dar tais pačiais metais, o Jieznys – kitais, 1947 m. Kad P. Jieznio lavonas pamestas miestelio turgavietėje, pakuždėjo mano kambario šeimininkė Marijona.

Tą pat dieną pamažėl prasliūkinau Vytauto gatve pro turgavietę ir iš tolo pažvilgčiojau į trijų vyrų lavonus priešais stribokyno aukštos tvoros vartus. Prisiartinti nedrįsau. Net grįžti ta pačia gatve neįstengiau – prieš akis Jieznys, toks išlakus, šviesiaplaukis vyras, stovėjo gyvas, linksmas, girdėjau jo balsą, juoką.

O Dieve, kai pagalvoju, – ir kiek tokių gražių vyrų kraujo sugėrė tuometinė Prienų turgavietė, šiandieną, tiesa, dailiom plokštėm išklota aikštė, kurios pakraščiais augančias liepas ir aš dar, vėlesniais metais, tenai sodinau. Vyresnėse klasėse vis daugiau ėmiau rašinėti, jau prozos dalykėlius, bandžiau net apysaką suregzti, svajojau apie ro-


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai