Šis bei tas prie autobiografijos

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Iš kur viskas? Iš kur atėjome, kada užgyvenome turtus, kad ir šiandieną turime kuo pasidalinti su kitais? Nėra dienos, kad mintyse nebraidyčiau po vaikystės lankas, kad nenuvirsčiau po žydinčia obelim sodelyje šalia bą­ lančių motinos drobulių, kad nelaigyčiau parugėm. Basom kojom pajuntu gimtosios grinčios vėsią plūktinę aslą, už­ girstu motinos ratelio dūzgesį ir tylų jos dainavimą, matau ją dirbančią šimtus darbų darbelių.

Atsklinda tėvo balsas iš atšlaimo – prie šulinio girdo arklius, kinko į vežimą su maišais grūdų – susiruošė į malūną. Laukiu, ar nepašauks mane: važiuojam, padabosi arklius.

Kasdienos bruzdesiai, darbų kaita, susėdimai prie stalo pusryčių, pietų ir vakarienės, maldos žodžiai, atodūsiai, pasikalbėjimai, sekmadienių vakarais pagiedojimai – marga pynė lydėjo mano vaikystę.

Bet ir nebuvau tėvų gyvenimo vien stebėtojas. Netekdavo man sakyti: paduok, atnešk, padaryk – sekiojau iš paskos ir klausiau: ką paduot, ką padaryt? Vasarom dar mažas drauge su mama daržus sodinom, laistėm ir ravėjom.

Suradęs pirmą prisirpusią braškę kaip paukštelis skridau pas mamą: „Mamute, štai ką turiu!“ Būdavau laimingas, kai mama sykiais leisdavo man supinti kasą.

Plaukai vešlūs, ilgi, ilgi, ir aš, perskyręs juos į tris sruogas, pinu vis šukuodamas, pinu, kasa ilgėja, nusidriekia net per juosmenį. Vasaros vakarais mama sykiais užsukdavo į darželį grinčios pašonėje, pritūpdavo ant akmens ir tylėdavo.

Prisiglaudęs ty­lėdavau ir as, su nerimu dirsčiojau į jos veidą laukdamas, bene ir šį kartą skruostu nusiris ašara. O veidas giedras, bet drauge jame šviesus graudulys, akys įbestos kažkur viršum prisnūdusių gėlių žiedų.

Paklausiau kartą: „Ką jūs ten matot, mamute?“ Neatsiliepė, net nekrustelėjo. „Mamute!“ – išsigandau. Motinos ranka priglaudė mano galvą sau prie krūtinės, tyliai ištarė: „Koksai Dievo pasaulis, kaip viskas yra gražu…“ Ji juto Dievo pasaulį širdimi, o ne tik akim matė jojo dvasią.

Jai buvo viskas gyva. Vienądien nulaužiau tujos šakelę. Atsipra­ šyk medžio, sako mama, jam skauda. Arba pamatė, kaip prie lango stiklo sugriebiau stambią musę ir išlupau jai sparnelius.

Va, ir nezirs, sakau. Mama kepštelėjo pirštų galais man per ranką: o jeigu kas tau nutrauktų ranką? Brolis Antanas, penketu metų vyresnis, lankė pradžios mokyklą. Mėgau vartinėti jo vadovėlius, žiūrinėti paveiksliukus ir klausinėjau, kaip tarti vieną kitą raidę.

Sykiais jis man paskaitydavo kokią pasaką, o iš vaikiško žurnaliuko „Kregž­ dutė“ – eilėraštukų. Tėvas duodavo keletą litų šio žurnaliuko prenumeratai, o pats buvo užsisakęs tėvų kapucinų žurnalą „Lurdas“.

Nors skaityti dar nemokėjau, bet nuolat vartydavau šiuos du žurnalus, labai gausiai iliustruotus ir paveiksluotus ir svajojau: kai eisiu į mokyklą, tai skaitysiu ir skaitysiu. Tik į mokyklą leisti manęs neskubėjo.

Vis reikėjo namie padėti (juk brolis būdavo mokykloje), porą karvių paganyti, be to, mokykla toli, kitame kaime, kurio visai nepažinojau. Vos ne aštuonerių metų mama nuvedė mane į Šiauliškių pradinę mokyklą.

Senyvas mokytojas Arminas gana griežtokai paklausė: „Ar nebūsi tinginys?“ Mama išėjo, aš pasilikau klasėje, neįprastai erdvioje, dideliais langais. Nieko nepažįstu, tiesiog akys aptemusios – nepastebiu kaimynų Petraičių dviejų vaikų. Ilguose suoluose ir maži, ir pusberniai… Visi


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai