Vadovavau mokyklos literatų būreliui - NAUJAUSIOS ŽINIOS

Vadovavau mokyklos literatų būreliui

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Vadovavau mokyklos literatų būreliui. Studijuodamas buvau išrinktas instituto literatų būrelio pirmininku, ėmiau spausdinti apsakymus, netgi apysaką paskelbiau, tik bėda, kad tie mano rasiniai buvo silpnučiai, naivūs, kreivi šleivi, šiandien gėda prisiminti. 1956 m. ruduo man, trečiakursiui, buvo ypatingas.

Rugsėjo viduryje su grupe instituto literatų nuvykome į Anykščius, susitikome su A. Vienuoliu. Savo darbo kambaryje rašytojas be kita ko pasakojo, kaip iš Vilniaus atsiųstas politrukas-redaktorius jį mokė rašyti, kaip reikalavo taisyti „Puodžiūnkiemį“, stiprinant revoliucinę liniją.

A. Vienuolis kalbėjo jaudindamasis, jo akyse sublizgo nuoskaudos ašaros. Pajutau, ką reiškia būti tarybiniu rašytoju. Išlydėdamas kiekvienam mūsų spaudė rankas, o kai priėjau aš, vienas bi­ čiulis ištarė: „Tai mūsų jaunasis rašytojas, apysakos autorius Bubnys.

“ Šitie žodžiai mano ausyse nuskambėjo kaip noras pasišaipyti iš manęs klasiko akyse. Raudonis užliejo man veidus, kaktą išpylė prakaitas. A. Vienuolis pastebėjo mano jaudulį, pasimetimą, suėmė ranką virš alkūnės.

„Matau, kuklus esi. Kuklumas – didelio talento požymis“, – pasakė (visai ne „postmodernistiškai“). Praeina mėnuo, Vengrijoje ir jos sostinėje Budapešte suž­ lega rusų tankai, liejasi kraujas.

Gaudome žinias, jos degina. Vėlinių vakare su grupele studentų pabėgame iš paskutinės paskaitos, nuskubame į Rasų kapines, išvystame besibūriuojantį jaunimą.

Susispiečiame aplink J. Basanavičiaus kapą. Dainuojame „Graži tu mano, brangi tėvyne…“, giedame, tylime akis susmeigę į degančias žvakutes. Gal po valandos užgirstame – esam apsupti.

Pamažu traukiame prie vartų. O tenai pilna milicijos, kareivių su automatais rankose. Burzgia dengti sunkvežimiai. Mūsų akyse nutveria porą vyrų,įgrūda į sunkvežimį.

Kodėl, būtent, tuos du vyrus? Pro petį matau — sugriebia mūsų instituto studentą ir veda. Kodėl jį? Kas bedė pirštu į jį? Kitądien užgirstame apie suėmimus Vilniaus universitete, Dailės institute, Kaune.

Praeina savaitė, gal dvi, tuometine Gorkio gatve žingsniuojame po paskaitų visu būreliu, ir aš nei iš šio, nei iš to stipriu balsu imu skanduoti: „Jau baigės puota kruvina, pirmyn teisybė eina, todėl skambės laisva daina, laisva nelaisvės kaina.

“ Aš nutylu, visi tylime. Pagaliau mano moksladraugis Bronius L. sugniaužia man alkūnę, mudu kiek atsiliekame. Klausia: „Vytai, sakyk, kodėl tu šitą posmelį pasirinkai?“ – „Kaip tai kodėl?“ – pastatau akis. „Kodėl jį deklamavai?“ – spiria.

Pajutau geluonį. „Bet juk tai Montvila“, – sakau. „Žinau, kad Montvila, bet kodėl tą posmelį?“ Susigriebęs pats puolu: „O ką, Broniau, tau nepatinka Montvilos revoliuciniai eilėraš­ čiai?“ Bronius pasimeta, supranta persistengęs.

(Praeis ar ne 30 m. ir Bronius L., dirbęs administracinį darbą, atrodo, daug ką suvoks ir baigs gyvenimą savižudybe). Dar galėčiau pridurti – įsimylėjau gana vėlai.

Nors nuo pirmo kurso apie mane sukosi ne viena mergužėlė (kai studijuoti pradėjau, vis dėlto man buvo 21 m.), tačiau as tokioms draugystėms buvau abejingas, pats sau sakydavau: nėr kada prasidėt.

Nė karto nesilankiau studentų šokiuose, o ir šokt gerai nemokėjau, buvau uždaras, paskendęs knygų pasaulyje. Tačiau baigdamas antrą kursą pats nepajutau, kaip akys vis dažniau pradėjo gaudyti vieną grupiokę, vardu Ada. Ketvirtame kurse per žiemos atostogas su ja jau stovė­ jau prie altoriaus Kauno katedroje, o vestuves atšventėme mano gimtuose Čiudiškiuose.


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai