Vos frontui nutolus į vakarus, rugpjū­čio gale - NAUJAUSIOS ŽINIOS

Vos frontui nutolus į vakarus, rugpjū­čio gale

Pasidalink su draugais Facebook'e!

Vos frontui nutolus į vakarus, rugpjū­ čiogale, vienądien nukūriau pas kaimynų Petraičių Bronių. Landžiojome po didelį sodą ir avietyne aptikome „skardinėlę“. Bronius pakėlė ją. Sukišę nosis apžiūrinėjom. Žibalinė lempelė-spingsulė, jos gale dagtis, nusprendėme. Kieme susėdame ant pasvirnės ir pradedame knebinėti – bandome tą „dagtį“ ištraukti, išsukti. Nejuda. Nepasiduoda.

Bronius nubėga į grinčią ir atsineša degtukų. Uždegsime, o jei ne, ieškosime plaktuko. Bet tuomsyk praeidamas Broniaus tė­ vas viską pamato ir sušunka: „Padėkit!

Tai granata! Granata!“ Tąsyk likome sveiki gyvi ir po kelių dienų išvažiavome į Prienų gimnaziją – aš pirmon klasėn, o Bronius antron. Praėjus pusantrų metų, kai su Bronium, patraukę per laukus išsimušėme į Prienų kelią, pakliuvome į partizanų pasalą – pavakare laukė iš kaimo miestelin grįžtančių aktyvistų.

O jie buvo jau čia pat, už mūsų. Susišaudymas, aš sunkiai sužeidžiamas. Kai mirtis atsistojo šalia manęs, Angelas atstūmė ją ir liko budėti. O Petraičių Broniaus neišgelbėjo. Nežinau kodėl.

Broniaus motina net po kiek metų mano mamai sakydavo: „Tavo Vytelis studijuoja, o mano Broniuko gal ir kauleliai jau sudūlėjo.“ Ištardavo su nuoskauda, lyg priekaištaudama.

Mama dėl to nesyk man guodėsi. Atgavus nepriklausomybę, skaitau Juozo Daumanto knygą „Partizanai“ (1990 m. leidimas) 190 p. randu šios pasalos aprašymą. Kiek buvo nukauta aktyvistų, pasakyta, tačiau nė vienu žodeliu neužsiminta apie žuvusį Bronių.

(Esu tikras, kad J. Daumantas apie tai nebuvo painformuotas.) Tame pa­ čiame puslapyje rašoma: „operacijai“ vadovavo Jungas.Tas pat Jungas, kilimo iš gretimo Pačiudiškių kaimo, kuris ne vieną naktį lankėsi ne tik pas mano tėvus, bet ir pas Petrai­ čius.

Tas pat Jungas, kuris po minėtos „operacijos“ su būreliu partizanų traukė į gretimą Kozerų mišką pro mano tėvų (dar buvo visai šviesu, mano tėvas juos visus matė) ir Petraičių sodybas, tačiau nepranešė, kad visai šalia mūsų kaimo guli pakelėje Bronius nušautas, o aš – sužeistas. O juk žinojo.)

Tiesa, pridursiu: kai kulkų suvarpytas kitądien buvau nuvežtas į Kauno raudonojo kryžiaus ligoninę, po kelių dienų mano klasės draugus pasiekė gandas: aš jau miręs ir mane parveža į Prienus. Būrelis klasiokų nubėgo j Prienšilį, prisiplėšė pataisų ir nupynė vainiką.

(Atgimimo metais darsyk tai patvirtino atsitiktinai sutiktas buvęs mano bendraklasis Alfonsas Makauskas, ūkininkaujantis šiandien savo tėvų žemėje netoli Balbieriškio.)

Tik po septynių mėnesių tėvai parsivežė mane vis dar sutvarstytą. Tais metais mokyklos lankyti negalėjau. Sunkiai paeidamas, žiemą praleidau kaime, nesyk matydamas apsilankančius partizanus, klausydamasis jų pašnekesių. Bet, svarbiausia, daug skaičiau.

Koks būdavo džiaugsmas, kai brolis Antanas, retkarčiais nuvažiuodamas į Kauną, kiekvienąsyk man parveždavo po keletą knygų, nupirktų turguje. Jos visos buvo tarpukaryje išleistos: A. Diuma „Grafas Montekristas“, F. Dostojevskio „Pažemintieji ir nuskriaustieji“, I. Simonaitytės „Aukštųjų Šimonių likimas“, Žemaitės raštų pora tomelių, Šatrijos Raganos „Sename dvare“… O vienąsyk parvežė pulkininko Petruičio „Kaip jie mus sušaudė“.

Šis paliudijimas apie tarpukario lietuvių karininkijos tragediją rusų naguose 1941- ųjų vasarą Červenėje mane nepaprastai sukrėtė. Brolis ją perskaitęs paslėpė, kad pikta akis nepastebėtų. Dar norisi pridurti: gulint ligoninėje, manęs dažnai lankyti namiškiai negalėjo, vis dėlto vos ne 30 km., kaip pasiekti?

Mama susirado iš mūsų kaimo Kaune gyvenančią Petronę Šalčiūtę. Ji kambarine tarnavo garsiojo operos solis-to Antano Kučingio šeimoje. Tada nuvežė maisto ir paprašė moterį, kad bent kartais mane aplankytų, atneštų ko gardesnio. Lankė, valgydino.

Vienąsyk į palatą įėjo Petronė drauge su ponia Kučingiene, atnešė ne tik maisto, bet ir knygų. Po ligoninės porąsyk su mama teko pabuvoti Kučingių name Žaliakalnyje, Aušros gatvės pradžioje, net ir pernakvojome tenai.

Viešpatie, man, kaimo berniokėliui, kokios tai buvo palaimos valandos matyti ir girdėti Antaną Kučingį, labai paprastą, malonų, sėdintį prie bendro vakarienės stalo, mane kalbinantį, pasakojantį apie teatrą.

Po metų sukrėtė žinia – Kučingių šeima ištremta. Šią žinią į kaimą parnešė Petronė Salčiūtė, pargrįžusi į savo gimtinę, pas brolį. Žinoma, tai vis keletas anų dienų akimirkų. Tačiau darsyk noriu tvirtinti – nėra nė vienos mano sukurtos knygos, kurioje nebūtų įsiliejęs arba ir visai ištirpęs mano gyvenimas, ne tik vaikystė.


Pasidalink su draugais Facebook'e!

Facebook komentarai